Nors neverta pulti į fanatizmą, kai kurių prekių ir paslaugų jau netrumpą laiką vengiu.
Vakaruose yra toks terminas „etinis vartotojų elgesys“ (ethic consumer behaviour), ir yra sąjūdis „Sąmoningas vartojimas“ (Conscious Consuming), kurio esminiai klausimai pirkėjui renkantis prekę yra tokie: „Ar šio produkto gamyba neprieštarauja mano vertybėms? Ar aš remiu vietinę ekonomiką? Ar žmonėms, gaminantiems šį daiktą, pakankamai apmokama? Ar ši prekė gaminta siekiant padaryti ją patvarią?“
Šiaip jau tokius klausimus gali sau leisti tik turtingesnių šalių vartotojai, todėl tai ir paplito Vakaruose. Nes skurdesnėse šalyse vartotojų elgesį paprastai objektyviai lemia vienas kriterijus: pirkti kuo pigiau. Vis dėlto vienas tokio požiūrio elementas prieš kurį laiką buvo propaguojamas ir Lietuvoje – turbūt visi prisimename šūkį „Pirk prekę lietuvišką“. Tuo metu tai buvo nelabai vykęs sumanymas, nes būtent konkurencija su importinėmis prekėmis (ypač maisto) privertė lietuvių gamintojus pasitempti, orientuotis į gerus pasaulinius standartus.
Į šį vakarietišką sajūdį žiūriu su tam tikra skepticizmo doze, nes neretu atveju jį užvaldo kairuoliškos ir fanatiškos antiglobalistinės tendencijos, bet iš esmės mintis gera. Manau, kad jau ir nemaža dalis Lietuvos pirkėjų yra pribrendusi tam tikram sąmoningumui ir kartais gali sau leisti už kai kurias prekes sumokėti dvidešimt centų brangiau orientuodamasi į sąmoningą etinį aspektą.
Neketinu ko nors labai agituoti, bet pasvarstyti gal ir verta. Tad štai pateikiu grynai asmeninį ir subjektyvų sąrašą prekių ir paslaugų, kurių pats jau netrumpą laiką vengiu. Šitaip elgdamasis nesitikiu, kad tam tikriems gamintojams realiai pakenksiu – veikiau tai teikia man pačiam tam tikrą moralinį pasitenkinimą, tiesiog renkuosi ne aklai, o atsižvelgdamas į savo principus. Ir anaiptol nesilaikau jų šimtu procentų, nes manau, kad tai jau būtų fanatizmas.
Toks tad mano asmeninis „juodasis sąrašas“:
Prekės su logotipu „Maxima“, „Optima linija“ ir pan. (viena iš keleto priežasčių – turi būti pirkėjui akivaizdi gamintojų konkurencija, o ne mažiausių kainų prekių uzurpavimas). Tai kol kas dar nesusiję su „Maximos“ dalyvavimu energetikoje, bet ir be to aišku, kad iš visų Lietuvoje veikiančių prekybos tinklų „Maxima“ yra agresyviausias bei įžūliausias.
Produktai, kurių pavadinime yra žodis „Tarybinis“ ir pan.
„Lukoil“ degalinės ir bankas „Snoras“ (abu dėl panašių priežasčių).
Importinis (mineralinis) vanduo (kuo jau kuo, o vandeniu, ir labai įvairiu, Lietuva apsirūpina pati – norint atsigerti vandens, „Coca Cola“ firmos paslaugų [pvz., „Bonaqua“] mums tikrai nereikia).
Kiniškos prekės (tiesa, jų visai išvengti beveik neįmanoma).
Krekenavos mėsos produktai ir kiti Uspaskicho verslo imperijos gaminiai. Nuo kiekvienos perkamos prekės bent šiek tiek centų byra tiesiai į kišenę šiam Archangelsko ir Maskvos globotiniui. Tiesa, čia beveik kaip su kiniškom prekėm – kartais jų sunku išvengti, asortimentas – nuo agurkų iki ledų.
0,9 l talpos pieno pakeliai (nes jie sumanyti pirkėjams primityviai mulkinti).
Importinės baterijos (galvaniniai elementai). Kai kurie tarptautiniai koncernai yra tokie agresyvūs, kad arogantiškai bruka savo prekes ir į tas rinkas, kurios gali apsirūpinti daug pigesniais analogiškais savo gaminiais. Kad ir kaip pompastiškai reklamuojasi Duracell, jų baterijos tveria gal tik pusantro karto (o gal tik 1,1 karto) ilgiau negu lietuviškos, nors kainuoja dvigubai ar trigubai brangiau. Pirkdami jas, be kita ko, dar susimokame ir už mus kvailinančią reklamą. Tas pats pasakytina ir apie kai kurias kitas „firmines“ užsienietiškas prekes.
