Verslininko teigimu, iššūkių kelia ir šviežios mėsos gamybos ypatumai. Pardavimui paruošta produkcija negali užsistovėti sandėliuose, nes greitai genda. D. Gudačiauskas sako, kad jei jo vadovaujamuose paukštynuose per mėnesį susidaro tik keletas tonų perteklinės paukštienos, tai Lenkijoje – net iki 500 tonų. Norėdami parduoti šią produkciją gamintojai stipriai sumažina kainas, o didžiausios naudos siekiantys prekybininkai laukia tokios paukštienos ir ima diktuoti kainas vietiniams gamintojams.
Tokia agresyvi rinkos elgsena ir ryžtingos valstybės politikos stoka lemia, kad vos išvažiavusi iš fabriko paukštiena gyventojams pabrangsta kone dvigubai. Taip vienus kokybiškiausių produktų Europoje gaminantys vietiniai paukštininkystės verslai yra vejami iš Lietuvos.
Kokybe pranoksta kaimynus
Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad lyginant su pigios paukštienos segmentą užkariavusia Lenkija, Lietuvos ūkiai geba geriau užauginti skandinaviškos kokybės standartus atitinkančią produkciją.
Priešingai nei Lenkijoje, kurioje paukštininkystės sektorius yra decentralizuotas, Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynuose taikomas uždaras lietuviško ūkininkavimo ciklas. Įmonė paukščius įsigyja tik iš pagal tuos pačius kokybės standartus dirbančių šalies ūkininkų. Taip pat kontroliuoja paukščių auginimą ir sveikatą, lesina kokybiškais, pagal pačių nustatytą receptūrą pagamintais lesalais. Vėliau skerdžia vietinėje skerdykloje, iš kurios kiek daugiau nei per 12 val. produktai atkeliauja į prekybos centrų sandėlius.
„Visą gamybos grandinę kontroliuojame 100 proc. Jei kažkurioje iš grandžių iškyla nesklandumų, juos greitai pamatome ir pašaliname. Todėl vartotojus pasiekia tik saugūs ir ypač kokybiškai užauginti bei perdirbti produktai. Pavyzdžiui, per ketverius mano darbo metus „Vilniaus paukštyne“ ir „Kaišiadorių paukštyne“ nebuvo atvejų, jog produkcija dėl mūsų kaltės būtų užkrėsta salmonelioze. Apskritai 90 proc. užkrėstos vištienos į Lietuvą atkeliauja iš Lenkijos“, – apie mažiausiai pusmetį trunkantį gamybos ciklą pasakoja verslininkas.
Tikslas – visiems prieinama geriausia produkcija
Kalbėdamas apie lietuviškos žemės ūkio produkcijos pranašumus, pašnekovas pažymi, kad gegužės mėnesį Žemės ūkio ministerijoje buvo priimtos nacionalinės maisto kokybės sistemos taisyklės. Pagal jas šalyje pagamintas produktas (toliau NKP) – tai maisto gaminys, kurio kokybė pranoksta ES ir nacionalinių teisės aktų nustatytus šių produktų saugos, gyvūnų gerovės ir sveikatos bei aplinkosaugos reikalavimus ir dėl tam tikrų ūkininkavimo ar gamybos būdų pasižymi ypatingomis savybėmis.
D. Gudačiausko nuomone būtent tokia paukštiena turi tapti Lietuvos standartu, o prekybos tinklai turėtų nustoti vežti į Lietuvą pigią prastesnės kokybės paukštieną. Jis pastebi ir tai, kad tokios paukštienos gamyba palieka ir didesnį CO2 pėdsaką, nes dažnai yra gabenama mažiausiai tris kartus ilgesniais atstumais. Pašnekovo ambicija – kad NKP ženklu paženklinta, be antibiotikų užauginta paukštiena būtų prieinama ne išskirtiniams, o visiems vartotojams.
Šio tikslo įgyvendinimui Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynų generalinis direktorius mato du galimus sprendimus. „Pirmiausia, NPK paženklinta paukštiena tarp vartotojų turi būti žinoma kaip kokybiškiausias produktas Lietuvoje, nes tai lems jo masiškumą.
Antrasis uždavinys – Nacionalinės kokybės produktai turi tapti prieinami visiems. Tai įmanoma padaryti racionaliau perskirsčius valstybės išlaidas, paramą nukreipiant ten, kur ją tiesiogiai pajaus Lietuvos vartotojai, o produktai nebus išvežami į užsienį. Šiuo metu dosniai remiamos žemės ūkio šakos, kurios pagamina 2–3 kartus daugiau produkcijos nei Lietuvai reikia. Juk bet kokia valstybės parama žemės ūkiui turėtų būti orientuota į tai, kad tauta gautų kuo kokybiškesnį ir pigesnį maistą“ – dėsto D. Gudačiauskas.
Paukštininkystės sektoriuje – didelė konkurencija
„Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo paukštininkystė buvo klestinti žemės ūkio šaka, kuri praktiškai nebuvo gavusi tiesioginių subsidijų, kurias gauna grūdininkai, pienininkai, galvijų bei daržovių augintojai. Ji ne tik sugebėjo išlaikyti pati save, bet ir uždirbo mokesčius valstybei, garantavo stabilius atlyginimus ir kūrė socialinę gerovę rajonuose, kuriuose veikia ūkiai.
Tačiau viskas pasikeitė prasidėjus pandemijai, o karas Ukrainoje krizę dar pagilino. Skaudu, kad būtent per didžiausią istorijoje krizę Žemės ūkio ministerija paukštininkystės neįtraukė į 2023–2027 m. Lietuvos žemės ūkio strategiją ir tiesioginės pagalbos priemonę – ekoschemas. Kitaip tariant, valstybė aiškiai pasakė, kad kiaušinių, mėsinės paukštininkystės, o kartu ir kiaulininkystės Lietuvai nereikia. Kartais netgi pasigirsta vertinimų, kad blefuojame ir tik siekiame atkreipti į save dėmesį“, – teigia D. Gudačiauskas.
Paukštininkystės asociacijos tarybos narys pabrėžia, kad šiuo metu vietiniams gamintojams yra itin sunku konkuruoti su importuojama produkcija. D. Gudačiauskas pastebi, kad Lietuvos gamintojai dažnai pastatomi į situaciją, kai turi apsispręsti – arba parduoti produktus už savikainos nesiekiančią kainą, kurią padiktuoja prekybos tinklai, arba mažinti gamybą.
„Tendencijos tokios, kad lenkišką paukštieną, kuri dažnai neatitinka aukščiausios kokybės reikalavimų, prekybos tinklai pradėjo naudoti kaip priemonę pritraukti pirkėjus į prekybos tinklus. Toks greitai gendančio žemės ūkio produkto, kuriam užauginti reikia tiek daug triūso, naudojimas yra nepagarba maistui ir vietinių gamintojų žlugdymas.
Todėl po nacionalinės kokybės produkto reikalavimų patvirtinimo mes kviečiame visus prekybininkus ir vartotojus skatinti Lietuvoje tik aukščiausios kokybės paukštienos prekybą. Tai turi tapti naujuoju Lietuvos prekybos standartu ir pakeisti nuvertintą, dažnai nesaugią paukštieną. Nauda iš tokios prekybos visų pirma turi tekti vartotojui, žemės ūkio gamintojui, o prekybininkų uždarbis bus sąžiningas ir pagrįstas produkto kokybe“, – sako pašnekovas.
Ką galvoja pirkėjai?
Pasiteiravus, ar kokybišką maistą ir jį tiekiančius gamintojus vertina ir vartotojai, D. Gudačiauskas pastebi, kad priešingai nei daugelyje Vakarų Europos šalių, Lietuvoje dėmesys pirmiausia vis dar teikiamas kainai. Tokią situaciją iš dalies lemia tai, kad prekybininkai didžiausius antkainius taiko būtent kokybiškiems lietuviškiems produktams ir taip juos nepagrįstai pabrangina. Be to, neretai dėl neaiškaus žymėjimo prekybos centruose pirkėjams sunku atskirti vietinę produkciją nuo importuotos.
„Pavyzdžiui, Prancūzijos vartotojai renkasi vietinių gamintojų paukštieną, kiaušinius, sūrį ar pieną. Smagu, kad jie suvokia, jog taip besirinkdami ne tik gauna kokybę, bet ir remia regionus, kuriuose dirba daug žmonių, ir taip kartu sprendžia socialines problemas. Prancūzų vartotojas yra gerai informuotas ir valingai renkasi vietinę produkciją. Tuo kol kas mes ir skiriamės“, – pasakoja D. Gudačiauskas.
Tačiau jis pastebi ir teigiamus pokyčius bei augantį gyventojų supratimą, kad vištiena yra itin naudinga sveikatai. „Naudojant paukštieną labai lengva pagaminti skanų, sveiką ir įvairų maistą. Ją mėgsta skirtingos gyventojų grupės – nuo jauniausių iki vyriausių. Taip pat paukštiena itin gerai subalansuota: joje yra 0 proc. cukraus ir druskos, tik 10 proc. riebalų ir net 19 proc. baltymų. Paukštienos dominavimą rinkoje lemia ir tai, kad jos mėsos kilogramui užauginti prireikia žymiai mažiau pašarų nei kilogramui kiaulienos ar jautienos.“
Stiprūs vietiniai verslai – būtinybė
Paukštininkystės asociacijos tarybos narys sako, kad COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje parodė, jog stiprus žemės ūkio sektorius yra strategiškai svarbus valstybės nacionaliniam saugumui ir ekonomikai. Be to, su užsienio gamintojais konkuruojantys vietiniai verslai garantuoja, kad ir importuojamų produktų kaina atitiks jų kokybę.
„Jei maisto grandinėje nebus stiprių vietinių gamintojų, tada maistą iš kitų šalių mums atveš už tiek, kiek norės, o taip pat negalėsime rinktis ir pakelti kokybės kartelės. Todėl žemės ūkį kuruojanti Žemės ūkio ministerija turi rūpintis, kad Lietuva būtų apsirūpinusi pakankamu kiekiu vietinio maisto“, – pažymi D. Gudačiauskas.
