Atsakyti į klausimą, kuris žmogus per visą istoriją sukaupė didžiausią turtą gana keblu. Neįmanoma palyginti prabangios karietos su privačiu reaktyviniu lėktuvu. Vis dėlto karts nuo karto atsiranda bandymų remiantis vienokiais ar kitokiais kriterijais išrikiuoti turtingiausias istorines šių dienų asmenybes, rašo „The Guardian“.
Adamas Smithas siūlė rinkti turtingiausią žmogų lyginant jo pajamas su vidutinėmis to laikmečio žmonių pajamomis. Remiantis tokiu skaičiavimu žymusis Romos politikas ir karvedys Markas Licinijus Krasas, kurio turtas prilygo visos imperijos metiniam biudžetui, vis tiek negalėtų pretenduoti į turtingiausio visų laikų žmogaus titulą, nes jo metinės pajamos tesiekė vos 32 tūkst. romėnų vidutinėms metinėms pajamoms.
Legendiniam JAV pramonininkui Andrew Carnegie taip pat nelemta nugvelbti šio titulo. Savo pajamų apogėjų magnatas pasiekė 1901 metais, tuo laikotarpiu jis uždirbo tiek kiek 48 tūkst. vidutinių amerikiečių. Tuo tarpu Johnas D. Rockefelleris geriausiais klestėjimo metais galėjo pasigirti, kad per metus uždirba tiek kiek 116 tūkst. jo tautiečių kartu sudėjus.
Vis dėlto istorinių asmenybių pajamos nublanksta palyginus su šių dienų Volstrito ar Silicio slėnio žvaigždžių bei Rusijos oligarchų uždarbiu. Visus šiuo turtuolius lenkia turtingiausias planetos žmogus, Meksikos milijardierius Carlosas Slimas, kurio pajamos prilygsta 400 tūkst. tautiečių uždarbiui.
Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų egzistavo visada, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jis itin išaugo. Vis daugiau ir daugiau pasaulio turto yra koncentruojama naujojo tarptautinio elito rankose. Buvusi „Financial Times“ redaktoriaus pavaduotoja Chrystia Freeland pabandė apžvelgti šią turto kaupimo istoriją.
Visai neseniai „Okupuok Volstritą“ dalyviai savo plakatuose liejo įniršį ant 1 proc. turtingiausio visuomenės sluoksnio, tačiau C. Freeland siūlo sutelkti dėmesį į 0,1 procento. Pastariesiems kelis milijonus siekiančios metinės pajamos tėra kišenpinigiai.
Savo knygoje „Plutokratai: pasaulinių turtuolių iškilimas ir likusiųjų nuosmukis“ autorė atskleidžia gausybę palyginimų, įrodančių kaip per pastaruosius metus sunyko vidurinioji klasė ir vis didesnė pajamų dalis atiteko turtingiausiųjų grietinėlei.
Anot jos, prieš tris dešimtmečius vidutinis JAV bendrovės vadovas uždirbo 42 kartus daugiau nei vidutinis jo pavaldinys. Šiandien šis skirtumas išaugo iki 380 kartų. Be to, autorė atkreipia dėmesį, kad kylant pajamų laiptais į viršų nuolatos mažėja mokesčių našta, nes pasinaudojus įvairiausiomis gudrybėmis tampa lengviau jų išvengti.
Kaip atrodo vidutinis turtuolis priklausantis 0,1 proc.? Autorės teigimu dažniausiai tai vyras, kuris vardan karjeros paaukojo šeimyninį gyvenimą. Kaip taikliai pastebėjo vienas iš C. Freeland pašnekovų: „Mes geriau pažįstame skrydžių palydoves nei savo žmonas.“
Dažniausiai šie žmonės yra kilę iš vidurinės klasės šeimų ir savo jėgomis sukūrė verslo imperiją nuo nulio. Įdomu tai, kad tarp jų yra gana daug matematikų. Anot C. Freeland, patys turtingiausieji dažniausiai studijavo geriausiuose universitetuose ir savo turtus pradėjo kaupti būdami labai jauni.
Knygoje teigiama, kad neretai milijardieriais tampa nepritapėliai, kuriuos visuomenė dėl vienokių ar kitokių savybių laiko atstumtaisiais. Puikus pavyzdys – Rusijos žydai. Sovietinėje visuomenėje ši gyventojų dalis nuolatos buvo stigmatizuojama, tačiau dėl kultūrinių tradicijų stengėsi mokytis ir sugebėdavo baigti geriausius universitetus. Po sąjungos subyrėjimo tarp Rusijos oligarchų ir bankininkų atsirado nemažai žydiškos kilmės asmenų. Be to, dažnai tokiais milijardieriais tampa imigrantai. Daugelis jų išgyveno sunkius išbandymus ir aplinkinių spaudimą, užsigrūdino valią, tad dalis sugebėjo užlipti ant aukščiausio socialinio laiptelio.
C. Freeland manymu technologijos ir globalizacija leidžia atsirasti naujo tipo turtuoliams, kurie užsitikrinę savo pozicijas viename sektoriuje išstumia iš jo visus konkurentus ir tampa vienvaldžiu savo srities valdovu, diktuojančiu sąlygas rinkai. Tokie žmonės iš viso pasaulio lankosi panašiuose renginiuose, naudojasi panašiomis paslaugomis, neretai pažįsta vienas kitą ir turi tarpusavyje daugiau bendro nei su savo šalių piliečiais. Šiuo atveju yra visiškai nesvarbu ar tu esi iš Europos, Afrikos ar Azijos. Turtingiausiųjų klube niekam nerūpi tavo odos spalva ar gimtoji kalba. Turtinguosius vienija turtas, galia, galimybės ir interesai.
Neretai turtą lydi ir didžiulė arogancija. „Jeigu žmogus yra ne oligarchas vadinasi kažkas su juo negerai“, - kartą pasakė turtingiausiu Rusijos žmogumi buvęs Michailas Chodorkovskis. Tiesa nuo to laiko nutekėjo daug vandens ir kalėjimo grotos nugludino aštrius milijardieriaus kampus. Šiandien jis bendrauja kur kas kukliau.
C. Freelan pastebi, kad milijardieriams dažnai kyla pagunda laužyti įstatymus. Štai Kinijoje per pastarąjį dešimtmetį mirties bausmė buvo įvykdyta 14 milijardierių.
Knygos autorė nesiūlo panacėjos, tačiau atkreipia dėmesį į pavojus, kurie kyla kuomet maža, savo interesus ginančių, žmonių grupė įgyja galimybę panaudoti milžiniškus finansinius išteklius ir paveikti politinius, ekonominius bei teisinius sprendimus savo naudai.
Tiesa, ne visi turtingieji mano, kad jų įtaka yra pernelyg didelė. Vienas iš itin pasiturinčių Respublikonų rėmėjų autorei užsiminė, kad patys turtingiausi visuomenės nariai privalo turėti daugiau galių keisti viešojo gyvenimo kryptį. Tikėtina, kad panašią nuomonę turi ir daugiau elito atstovų. Dar vienas jos kalbintas milijardierius pareiškė, kad jie turėtų būti atleisti nuo mokesčių, o vyriausybė privalo primokėti tokiems asmenims kaip Billas Gatesas, už jų indėlį į visuomenės gerovės kūrimą. Anot šio turtuolio, 1 proc. prisideda prie pasaulinės gerovės kūrimo daugiau nei likę 99 procentai.
Vis dėlto, šie žmonės nėra blogi. Jų įsitikinimu tai kas yra naudinga jiems, naudinga ir visai visuomenei. Ironiška tai, kad į verslo reikalus savo nosį kišanti valstybė yra didžiausia turtingųjų pagalbininkė. Visiškai nesvarbu ar kalba eina apie valstybinio kapitalizmo atstovę – Kiniją, ar JAV. Tereikia prisiminti kaip laisvosios rinkos šventovėje valstybė už visos visuomenės pinigus gelbėjo žlungančius bankininkus. Nepaisant to, bankininkai dėl savo nesėkmių kaltina ne save, bet tik neapdairius klientus, kurie užmerkę akis ėmė į kairę ir į dešinę švaistomus kreditus.
Pasaulio turtuoliai garsiai kalba apie laisvą rinką ir jos galimybes, bet tuo pačiu siekia, kad iškilus bėdai valstybė imtųsi gelbėjimo operacijų Tuo pat metu jie iškreipia rinkos dėsnius įvertindami monopolines ir oligopolines struktūras, naikiną viduriniąją klasę, užkerta kelią socialiniam mobilumui ir griauna pamatus ant kurių pastatė savo pačių imperijas.
