Karolis Birgilas
Pensininkas Stasys nelaiko savęs žvaigžde, tačiau Kalvarijų turguje iš prekybininkių gauna nuolaidų ir net patarimų, kurių produktų geriau ateiti, kai šie bus šviežesni. Kad įgytų tokią privilegiją, jam pakako nusifilmuoti vienoje lietuviškoje reklamoje.
Stasys prisipažino pasijutęs nejaukiai, kai viena bendraamžė prasitarė, jog kadro nuotrauką, kurioje jis guli vonioje, yra pasikabinusi virš lovos. Kitas reklamų veidas pensininkas Anatolijus rusiškai pasakoja, kad anksčiau tai buvo beveik reguliarus jo darbas, bet tokiu populiarumu nesidžiaugė, o vėliau, išformavus Lietuvos kino studiją, pasiūlymų filmuotis sulaukdavo vis mažiau.
Nesvarbu, kas filmuojama – reklama ar dokumentinis filmas apie Italijos lenktynininkus, – filmavimo aikštelė pilna įvairaus amžiaus ir įdomių veido bruožų žmonių. Visų jų istorija, kaip patenka į filmavimo aikštelę, patirtis skirtinga.
Dažnas, išgirdęs žodį „kastingas“, pagalvoja apie lieknų modelių, dažniausiai merginų, atrankas į drabužių pristatymus ant ištaigingų podiumų. Prieš dešimt metų daugelį produktų televizijos žiūrovams pristatydavo modeliai ir garsūs žmonės, tačiau šiandien atrankos agentūros kaip personažus renkasi įprastus žmones iš tūkstantinių savo veidų archyvų.
Lietuviškasis Holivudas
Stebėtina, tačiau reklamos veidu gali tapti bet kuris žmogus. Tam nereikia turėti erelio tipo nosį, taisyklingą žandikaulį ir lygius dantis. Kiekviena agentūra, užsiimanti aktorių atranka, turi savo duomenų bazes. Norintieji į ją patekti užpildo anketą, kurioje nurodo savo kūno duomenis, pažymi varneles ties „sutikčiau filmuotis erotinėse scenose“, „esu kitos agentūros duomenų bazėje“ ir kitais specifiniais klausimais. Galiausiai nusifotografuoja ir laukia savo šlovės akimirkos.
Reklamos užsakovai suderina scenarijų su režisieriumi, o šis pateikia norimų personažų sąrašą atrankos agentūrai. Pastaroji pagal režisieriaus kriterijus atrenka tinkamus žmones ir su jais susisiekia. Kiek lengvesnė atranka vyksta, kai ieškoma masinių scenų dalyvių. Šiandien reklamose, juo labiau filmuose, reikia paprastesnių veidų, taigi galimybės čia beveik visiems lygios.
„Jei filmuojamas filmas „Tadas Blinda. Pradžia”, masinėms scenoms reikia ir vaikų, ir valstiečių, ir net pakaruoklių. Jei filmuojamas „Brainstorm” vaizdo kipas, prireikia šokių kolektyvo „Lietuva”, jei vaistinių tinklo reklama – senjorų”, – apie atrankas pasakoja „Editos kastingo“ vadovė Edita Kabaraitė.
Priverstinis nedarbas
Šioje rinkoje galioja gana griežtos taisyklės, nes reklama bendrovėms kainuoja brangiai, todėl šios apsidraudžia specialiomis sutartimis. Jei žmogus nusifilmuoja reklamoje kaip pagrindinis veikėjas, jis pusę arba vienerius metus nebegali filmuotis konkuruojančių įmonių reklamose. Pasitaiko atvejų, kai žmogus pasirašo sutartį, jog nesifilmuos jokioje komercinėje reklamoje visus metus, net jei jo personažas neturi nieko bendra su jau transliuojamu.
„Kalbant apie pagrindinius veidus, vaidmenis, tarkime, mamos, tėčio, sutartyje numatoma, jog aktorius darytų pusės arba metų pertrauką, kad nebūtų atpažįstamas žiūrovams. Kitu atveju, jei tai yra užsienio pasiūlymas, galima filmuotis nors ir kas mėnesį. Tarkime, jei žmogus nusifilmuoja telekomunikacijų reklamoje, jis metus negali filmuotis Lietuvos rinkai skirtoje reklamoje kaip pagrindinis veidas”, – teigia atrankos kompanijos „The Magic Production house“ vadovė Inga Grigalytė.
Įdomūs veido bruožai ir sugebėjimas atsipalaiduoti prieš kameras dar nereiškia, kad nereikės kuriam nors laikui atsisakyti filmavimų, bent jau Lietuvoje. Aktorių agentūros „Actors Agency“ vadovo Edgaro Černiausko teigimu, tokia padėtis susiklosto dėl mažos mūsų šalies rinkos. „Pavyzdžiui, ateina naujas, įdomus „veidas“, jis kur nors „prasisuks“ ir po pusmečio jo jau niekas nebeims. Vėliau Lietuvoje jam filmavimai pasibaigia. Taip yra dėl mažos rinkos: poroje reklamų nusifilmavo ir turi laukti, kol baigsis sutartys“, – sako jis.
Televizijoje nekart buvo pasirodę reklamų, kuriose telekomunikacijų bendrovės savo konkurentes atvirai kritikuoja. Nesunku suprasti, kad pasitelkus kitos kompanijos reklamos veidą ši kritika būtų dar įtaigesnė.
Skirtingos rinkos, skirtingi veidai
Kalbintų agentūrų atstovai teigia, kad daugiausia užsakymų sulaukia iš lietuvių, o trečdalio – iš užsienio užsakovų. Šie mūsų šalyje ieško šviesiaplaukių, mėlynakių merginų arba tiesiog tipinio lietuviško grožio žmonių. Pastarieji, tarkime, Kazachstano žiūrovams vėliau būna rodomi kaip romėnų kariai arba europietiška šeima.
„Užsienio užsakovai ieško tipiškų lietuviškų bruožų: šviesių ir tiesių plaukų, gražių dantų, aukštos kaktos, gražių skruostikaulių. Lietuviai reklamoms pageidauja kiek kitokio grožio, ne standartinio, o labiau išsiskiriančio”, – teigia I. Grigalytė.
Skirtumą pastebi ir E. Černiauskas. Jis teigia, kad lietuviai yra išrankesni.
„Lietuviai siūlo mažiau pinigų, bet kelia žymiai didesnius reikalavimus. Kai užsieniečiai kuria, tarkime, vaistų reklamą visam pasauliui, gali išsirinkti iš kelių veidų. Lietuviai gali kelias dienas ieškoti tipažų ir nieko neišsirinkti“, – atskleidžia jis.
Prieš vasarą suaktyvėja koncertų ir festivalių reklamos, taigi nenuostabu, kad lietuviai bando sukurti tam tikrą atmosferą su išsiskiriančiais personažais. Kartu vasara yra aktyviausias reklamų filmavimo metas, nes, pasak E. Kabaraitės, šiuo metų laiku filmuojamos visos rudens naujienos.
Vis dėlto išlieka tam tikra universali tendencija. Anot I. Grigalytės, paklausiausi yra 5–9 metų vaikai, 30–40 metų tėčiai ir mamos bei senjorai. Todėl svarbu atnaujinti duomenų bazę, mat reklamos rinka keičiasi ne taip greitai, kaip agentūrų kontaktų sąraše esantys žmonės.
Didžiausias pagalbininkas – „Facebook“
Duomenų bazė jau nebėra tokia neįkainojama atrankos agentūroms, kaip tai buvo jų kūrimosi pradžioje. Šiandien bene daugiausia asmeninių nuotraukų yra socialiniame tinkle „Facebook“.
„Tarkime, jei labai reikia garbanoto žmogaus, o tokio duomenų bazėje nėra, galima paieškoti „Facebook“ tinkle, nes visi savo gražiausias nuotraukas rodo kaip pagrindines. Manau, kad tai 200 proc. palengvina darbą”, – atskleidžia I. Grigalytė.
Anot E. Černiausko, kartais prireikia tam tikros amžiaus grupės personažų, turinčių ypatingų gebėjimų, pavyzdžiui, daryti triukus su riedelentėmis. Tada agentūra įdeda skelbimą į „Facebook“, o žmonės parašo patys arba juos parekomenduoja draugai.
Panašia taktika vadovaujasi ir reklamos kūrimo agentūros – pritrūkus aktorių, jų galima greitai „ištraukti“ iš „Facebook“. Vis dėlto išlieka ir tiesioginis personažų ieškojimo būdas.
„Kai tokių tipažų nėra mūsų duomenų bazėje, ieškome jų kitais būdais – lankome mokyklas, kaimo bendruomenes, šokius, bažnyčią ir kitas vietas”, – patirtimi dalijasi E. Kabaraitė.
Įprasti aktorių atrankos būdai atspindi ir pačią reklamos rinką. Čia lygią dalį pagal aktorių užsakymus sudaro reklama spaudoje ir televizijoje. Jas taip pat galima sėkmingai perkelti į internetą. Taigi naujosios technologijos ne pasiglemžė dalį rinkos, o ją išplėtė.
