Lietuvos pieno gamintojams ir cukrinių runkelių augintojams nerimą kelia Briuselio pažadai apie pieno upes ir cukraus krantus.
Po 2015 m. ES neturėtų likti 1984 m. įvestos pieno gamybos kvotų sistemos. Jau kalbama ir apie cukraus kvotų atsisakymą. Lietuvos ūkininkai skambina pavojaus varpais, teigdami, kad atsisakyti kvotų, nesuvienodinus tiesioginių išmokų, būtų pražūtinga šalies žemės ūkiui.
ES siekia skatinti gamybą
Žemės ūkio ministerija pieno gamybos kvotų atsisakymą nuo 2015 m. balandžio 1 d. vadina neišvengiamybe, todėl pieno gamintojams jau dabar reikia ruoštis darbui naujomis rinkos sąlygomis ir planuoti investicijas. Kvotos metai trunka nuo balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31 d. Per šį laikotarpį tvarkoma parduodamo, ūkyje suvartojamo bei superkamo pieno ir jo produktų apskaita. Už „virškvotinį“ mokestį kitų šalių pieno gamintojai moka baudas, siekiančias 0,96 Lt už kg, tačiau Lietuva iki 2015 m. neviršys savo nacionalinės kvotos. Vien todėl situacija nėra dramatiška.
Lietuva iki šiol niekada neviršijo jai nustatytos nacionalinės kvotos: 2010–2011 kvotos metais pardavimo perdirbti kvota buvo įvykdyta 77 proc., o 2011–2012 kvotos metais – 79 proc.
Pardavimo tiesiogiai vartoti kvota įvykdyta atitinkamai 58 proc. ir 54 proc. Pieno gamintojams kur kas didesnį nerimą kelia tai, kad pieno perprodukcija gali smogti ir taip žemoms pieno supirkimo kainoms. Panaši situacija bręsta ir cukraus pramonėje.
ES biurokratai siūlo panaikinti cukraus gamybos kvotų sistemą nuo 2015 m. spalio 1 d. Tiesa, cukraus paklausa pasaulinėje rinkoje vis didėja, todėl ūkininkams nederėtų nerimauti dėl supirkimo kainų.
Įžvelgia naudą ir naujas grėsmes
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis tikino, kad smūgis cukraus pramonei nebūtų toks stiprus kaip pieno sektoriui. „Lietuva dėl cukraus kvotų jau išgyveno nemalonų laikotarpį, kai stojimo į ES metu buvo imta domėn ne faktiškai pagaminamas cukraus kiekis, o tik „A“ kvotos dydis. Dabar gerai tik tai, kad pasaulinėje rinkoje yra susidaręs cukraus stygius, todėl jo realizacija nėra problemiška. Žemdirbiams auginti cukrinius runkelius apsimoka“, – sakė J.Kraujelis.
Žemės ūkio bendrovėse cukrinių runkelių auginimo pelningumas 2011 m. buvo 23,9 proc. (be tiesioginės išmokos už pasėlių plotą). Vis dėlto J.Kraujelis įžvelgė tam tikrų grėsmių, jei cukraus paklausa imtų mažėti. „Mūsų gamybos apimtys, palyginti su kitomis šalimis, yra mažos, mes esame priklausomi nuo bendros situacijos cukraus rinkoje, o ji bet kada gali tapti mums nepalanki. Todėl Lietuva pateikė siūlymus Europos Komisijai iki 2020 m. cukraus kvotų nenaikinti“, – pridūrė jis.
Tai būtina dar ir todėl, kad ūkiai daug investavo į techniką ir technologijas, o du veikiantys cukraus fabrikai iš esmės atnaujino įrengimus, kurie dar nėra atsipirkę. Baltijos agroverslo instituto projektų vadovė Vitalija Zumerienė pabrėžė, kad dėl cukraus kvotų sistemos naikinimo vis dar vyksta diskusijos, randama argumentų „už“ ir „prieš“. „Lietuvos cukraus gamintojai siekia nukelti kvotų naikinimo terminą bent iki 2020 m., – aiškino ji. – Panaikintos kvotos turės didelę įtaką žaliavos supirkimo kainoms, nes kartu su jomis bus panaikinta ir minimali cukrinių runkelių supirkimo kaina. Sumažėjusios žaliavos supirkimo kainos nebeužtikrintų ūkininkams iki šiol garantuotų pajamų.“
Tačiau žaliavos atpigimas, pasak V.Zumerienės, turėtų įtakos gatavos produkcijos kainai, t. y. sumažėjus runkelių kainai turėtų mažėti ir cukraus kaina. „Kita vertus, išaugus cukraus gamybai, Lietuvos gamintojai, palyginti su kitų ES šalių gamintojais, gali likti nekonkurencingi ir tai būtų rimta grėsmė tiek cukrinių runkelių augintojams, tiek perdirbėjams“, – tikino ji.
Pasisako už lygiavertę konkurenciją
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas tikino, kad galutinis sprendimas kvotų klausimu kol kas nepriimtas ir dėl jo intensyviai deramasi su ES bei jos narėmis. „Deramės, kad kvotos nebūtų panaikintos, nes jei taip įvyktų, būtų išties blogai“, – sakė jis. Didžiausia problema, anot jo, yra tai, kad, pavyzdžiui, cukraus sektoriuje, kai atsirado kvotos, nemažai valstybių pasinaudojo didžiulėmis kompensacijomis, skirtomis cukraus fabrikams uždaryti. Lietuva savo cukraus fabrikų neuždarė, tęsė investicijas, o fabrikus uždariusios šalys (kaip antai, Latvija, Estija) pasinaudojo galimybe ir susižėrė milžiniškus pinigus.
„Tai dabar bus taip, kad dideles išmokas gavusios šalys, jei kvotos bus panaikintos, turės kur kas geresnes startines pozicijas už tas valstybes, kurios siekė išsaugoti cukraus pramonę. Žmonės investavo daug skolintų lėšų ir dabar konkuruos su tais, kurie jokių kreditų neėmė, bet gavo didelę paspirtį pradėti verslą iš naujo, o sykiu įgijo konkurencinį pranašumą“, – aiškino J.Talmantas.
Beje, nuo 2014 m. sausio 1 d. atskiros tiesioginės išmokos už cukrų nebus mokamos (tai nesusiję su kvotos naikinimu), tačiau bus ir toliau mokamos tiesioginės išmokos už plotus. Jei bus atsisakyta cukraus gamybos kvotų, cukrinių runkelių supirkimo kainos nebus reguliuojamos, tai yra veiks rinkos kainos.
Panaši situacija, LŪS pirmininko žodžiais, susidarė ir pieno ūkio sektoriuje. „Senųjų ES valstybių narių ūkininkai gauna gerokai didesnes tiesiogines išmokas už lietuvius, latvius ar estus. Šią nelygybę iš dalies kompensavo pieno kvotos ir, jei kvotų sistema bus panaikinta, mes, palyginti su senųjų ES šalių ūkininkais, turėtume apgailėtinas konkurencines sąlygas“, – akcentavo J.Talmantas. LŪS pirmininko nuomone, apie pieno kvotų panaikinimą negali būti kalbos tol, kol nebus suvienodintos tiesioginės išmokos. Rytų ir Vidurio Europos ūkininkai turi gauti tokio pat dydžio tiesiogines išmokas, kaip ir Vakarų Europos. Priešingu atveju Lietuvos žemės ūkis žlugs.
Išmokos skirtos kainoms palaikyti
ES pasiūlymuose dėl pieno kvotų vis garsiau skamba siūlymas, kad panaikinus pieno kvotų sistemą turi būti ir visiškai atsisakyta tiesioginių išmokų. Jei taip nutiktų ir už laikomas karves nebūtų gaunamos tiesioginės išmokos, Lietuva, pasak LŪS pirmininko J.Talmanto, ne tik nepralaimėtų, bet ir išloštų. „Tada mes, Lietuvos ūkininkai, Europai parodytume, ką galime“, – šalies žemdirbių pajėgumu neabejojo jis.
Tačiau šį veiksmą, pašnekovo teigimu, neabejotinai lydėtų ir maisto produktų kainų augimas. „Tiesioginės išmokos skiriamos ne ūkininkui, o tam, kad jis palaikytų mažesnes produkcijos kainas. Jei tiesioginių išmokų neliks, duona vartotojams kainuos ne 4, o 6–8 Lt.
Brangs visi žemės ūkio produktai“, – įsitikinęs J.Talmantas. Su LŪS pirmininko pozicija iš dalies sutinka ir Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas. „Tiesioginės išmokos, nors ir išmokamos ūkininkams, iš esmės skirtos vartotojams: jos padengia dalį gamybos išlaidų, kad vartotojai galėtų įpirkti maisto produktus. Kyla klausimas, ar panaikinus išmokas maistas netaps neįperkamas.
Todėl visiškai atsisakyti išmokų mes nesiūlome“, – pabrėžė ŽŪR vadovas A.Stančikas. Pašnekovas savo poziciją grindė tuo, kad ES turi įgyvendinti teisingą bendrąją žemės ūkio politiką, kuriant vienodas ir sąžiningas konkurencijos sąlygas. „Jei išmokos bus panaikintos visiems ir visur, kaip tuomet vartotojams bus kompensuotas maisto kainų augimas?“ – retoriškai klausė A.Stančikas.
Komentarai
Teks prisitaikyti prie naujų sąlygų
Algimantas Paspirgėlis, AB „Pieno žvaigždės“ žaliavos pirkimų direktorius
Lietuvoje 2010–2011 m. pieno kvota buvo įvykdyta 77 proc. Atsižvelgiant į prognozuojamą pieno gamybos augimą, kvotos viršijimas ir baudos už kvotos viršijimą Lietuvai šiais ir kitais kvotos metais negresia. O Latvijoje tikimasi pieno gamybos kvotų viršijimo ir sankcijų už tai jau šiais 2012–2013 kvotos metais, o tai gali pristabdyti pieno ūkio vystymąsi kaimyninėje šalyje. Kai kurie analitikai prognozuoja, kad panaikinus ES pieno gamybos kvotų sistemą per penkerius metus žaliavinio pieno gamyba padidės 55–60 proc., tačiau dėl rinkos savireguliacijos tokio augimo realiai sunku tikėtis. Aišku, kad, augant pieno gamybai, pranašumą įgis ūkiai ir įmonės, kurių gamybos savikaina mažiausia ir kurių produkcija yra konkurencingiausia. Tačiau Lietuvos pieno perdirbimo pramonė šiuo metu yra pajėgi perdirbti visą kasmetį pieno gamybos prieaugį. Ko reikėtų tikėtis po kvotų panaikinimo panaikinus tiesioginių išmokų mokėjimą žemdirbiams, turėtų atsakyti ES politiką žemės ūkio srityje įgyvendinantys politikai. Tiek žemės ūkio, tiek perdirbimo verslui teks prisitaikyti prie priimtų sprendimų ir dirbti susiformavusios rinkos sąlygomis.
Ūkininkams vertėtų stiprinti savo įtaką
Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius
Kalbant apie pieno kvotų sistemos panaikinimą nuo 2015 m. balandžio 1 d., reikia paminėti, kad daugelyje ES šalių pieno gamyba yra žemiau nustatytos pieno gamybos kvotos. Šiuo metu pieno gamybos augimas daugiau pastebimas naujosiose ES šalyse, o senosiose netgi mažėja. Taigi ir panaikinus pieno kvotas ES šalyse neturėtų labai išaugti pagaminamo pieno kiekis, o pieno supirkimo kainos labiau priklauso nuo rinkos sąlygų. Lietuva daugiau kaip 50 proc. supirkto pieno įvairių produktų pavidalu eksportuoja į kitas šalis. Taigi mūsų šalies pieno sektorius yra labai priklausomas nuo pasaulinės pieno rinkos situacijos. Kalbant apie pieno supirkimo kainų dydį tikimės, kad šalies ūkininkai pasinaudos naujuoju teisės aktu – vadinamuoju ES pieno paketu (2012 m. kovo 14 d. priimtu Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 261/2012). Jis suteikia galimybę pieno gamintojams telktis į gamintojų organizacijas bei jų asociacijas ir taip stiprinti savo derybų galias siekiant palankesnių pieno supirkimo sąlygų (taip pat ir dėl supirkimo kainų). O pieno kvotų panaikinimas neturės įtakos tiesioginėms išmokoms.
