Pavyzdžiui, Marijampolėje už kilogramą bulvių prašoma nuo 1,30 iki 1,50 euro. Mažos bulvės pigesnės, didelės – brangesnė. O štai lietuviškos braškės, didelės, gražios, kvapios kainuoja 3 eurus, o mažesnės – 1,50 euro.
Lietuviškų braškių sezonas ir Aukštaitijos turguose. Panevėžio žemdirbių turgavietėje už indelį lietuviškų braškių prekeiviai prašo nuo 2,50 iki 3 eurų už kilogramą. Galima rasti ir šviežių bulvių. Jų kilogramas – 1,50 euro, o smulkesnės po 1,20 euro.
Na, o sostinėje, vienoje iš turgaviečių braškių kainos svyruoja nuo 3 iki 4 eurų. Didesnės – 3,80 eurų. Taip pat siūloma ir šviežių lietuviškų bulvių, čia jos kainuoja 1,60 euro už kilogramą.
Nors sostinėje gurmaniškose parduotuvėse galima rasti itin akis badančių kainų, skirtingų miestų turgavietėse jos gana panašios. Visgi atidžiau pavaikštinėjus tarp prekystalių Vilniuje galima pastebėti, kad lietuviški trumpavaisiai agurkai čia brangesni – apie 2 eurus, kuomet pietvakarių Lietuvoje puse euro pigiau.
Vieni populiariausių turguose – lietuviški avietiniai pomidorai. Tiek sostinėje, tiek Panevėžyje už tokius raudonskruosčius prašo iki 2 eurų. Už didesnius lietuviškus pomidorus sostinėje prašoma pinigines praverti dar plačiau – jie kainuoja 3,50 eurų už kilogramą. Regionuose įvairesnių mūsų šiltnamiuose prisirpusių pomidorų kol kas nesiūloma.
Šiųmetis medus vidutiniškai šalyje kainuoja apie 5 eurus, naminių vištų kiaušiniai Vilniuje yra apie 50 euro centų brangesni. Na, o labiausiai išsiskiria šilauogių kainos – sostinėje 12 eurų, kai Panevėžyje ir Marijampolėje yra 9 eurai už kilogramą. Tiesa, čia jos atkeliavo iš Italijos, kuomet vilniečius pasiekė iš Maroko. Visgi patys pirkėjai dabartinių kainų nesureikšmina – prisitaiko prie tokių, kokios yra jų regione. O prekeiviai pastebi, kad žmonės vis rečiau derasi.
Ekonomistai pripažįsta, jog kainų skirtumai sostinėje ir mažesniuose miestuose yra natūralūs. Mat Vilniuje didesnės sąnaudos, užmokestis darbuotojams, patalpų nuoma. Daug lemia ir paklausa – kiek pirkėjas yra pasiryžęs mokėti.
„Dažnai stebisi, kodėl vienos ar kitos prekės ar paslaugos yra brangios. Atsakymas dažniausiai tas pats – todėl, kad yra, kas tiek gali ir nori mokėti. Vilniuje yra tokių gyventojų, kurių perkamoji galia yra didelė ir jiems nelabai svarbu, ar už šviežias braškes mokėti 10 ar 5 eurus. Jie pirmas pasitaikiusias gali nusipirkti per daug apie tai negalvodami“, – sakė ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Kainų stebėtojas Arūnas Vizickas sako, jog kainos gali skirtis ne tik skirtinguose regionuose, bet ir tame pačiame mieste. Tai lemia lokali konkurencija – kiek šalia parduotuvės ar turgavietės yra įsikūrusių kitų prekeivių. Prekybininkams tenka prisitaikyti ir prie tautiečių įpročio apsipirkinėti kaimyninėse valstybėse.
„Regioninė kainodara gali būti išreikšta ir pagal konkretų regioną. Kaip pavyzdys – jei jis yra šalia pasienio, pavyzdžiui, su Lenkija, tai akivaizdu, kad reikia reaguoti į mažesnes kainas Lenkijoje ir atitinkamai mažinamos kainos, derinamasi prie vartotojo poreikių, kad kuo daugiau pinigų liktų toje parduotuvėje“, – sakė A. Vizickas.
Jei daržovių ar uogų kainos skirtinguose miestuose sveiko proto ribų dar neperkopė, tai vidutinės algos skirtumai gana ryškūs.
Vilniuje „į rankas“ dabar mokama jau daugiau kaip 800 eurų per mėnesį. Tuo metu Kaune bei Klaipėdoje šimtu mažiau, o likusiose apskrityse alga jau gali skirtis ir keliais šimtais eurų.
