Prisimenate prieš porą dešimtmečių dažnai kartotą sparnuotą frazę, kad geriau gyventi pradėsime po to, kai pradėsime geriau dirbti?
Valdžia skelbia, kad Lietuva sėkmingai išsikapanojo iš krizės, bet darbdaviai mums vis dar įrodinėja: kadangi jūsų darbo našumas menkesnis negu Vakarų Europos šalių, todėl ir europietiškos algos negaunate. Tai negi mes taip ir nepradėjome dirbti geriau?
Prieškrizinį lygį pasiekėme
Statistika liudija – dirbame geriau. Pavyzdžiui, BVP pernai augo 3,4 proc. ir 1 proc. viršijo 2007 metų, prieškrizinį, lygį. Pramonės produkcijos 2013 metais pagaminome 3,3 proc. daugiau negu 2012-aisiais.
Tačiau, statistikos duomenimis, vidutinis atlyginimas mūsų šalyje iki krizės – 2008 metų antrą ketvirtį – buvo 2 237 litai, o 2013 metais vidutinis mėnesinis darbo užmokestis iki mokesčių Lietuvoje siekė apie 2 230 litų. Tiesa, tai net 106 litais, arba 5 proc., daugiau negu 2012-aisiais, bet akivaizdu – mažiau negu 2008-aisiais.
Praėjusių metų paskutinį ketvirtį vidutinis į rankas gaunamas darbo užmokestis Estijoje buvo 785 eurai (2 710 litų), Latvijoje – 530 eurų (1 830 litų), o Lietuvoje – tik 524 eurai (1 809 litai). Ir net jei nesvajotume apie kaimynų estų algas, vis tiek kyla klausimas – kodėl Lietuvoje atlyginimai mažesni negu šalyse kaimynėse?
Kas mums trukdo derėtis?
„Kodėl dirbdami geriau gauname mažai ir nuo ko iš tikrųjų priklauso mūsų darbo užmokestis?“ – balsas.lt žurnalistai klausė žinomos ekonomistės Aušros Maldeikienės. Nedarbas, silpnos profsąjungos, menkos socialinės garantijos ir imigrantai, – atsako ji.
„Įprastai darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo kainų lygio, tačiau Lietuvoje tokios priklausomybės nėra. Kitas rodiklis, turintis įtakos atlyginimams, – nedarbo lygis. Kuo šalyje didesnis nedarbas, tuo bendras atlyginimų lygis yra mažesnis, nes darbdavys turi daugiau derybinės galios, o darbuotojas ar norintis įsidarbinti tos galios turi mažiau“, – kalba ekonomistė.
Anot jos, daugelyje Lietuvos ūkio sektorių susiklostė tokia padėtis, kad norintis įsidarbinti žmogus negali diktuoti darbdaviui savo sąlygų: jis turi arba sutikti dirbti labai pigiai, arba atsisakyti to darbo pasiūlymo. Tačiau smarkus nedarbo lygio sumažėjimas savaime nepaskatins darbdavių mokėti didesnius atlyginimus. Ekonomistės teigimu, įtakos darbuotojų derybinėms galioms, taigi ir algoms turi ir nedarbo draudimo išmokų dydis, profsąjungų stiprumas, imigracijos bei emigracijos lygis.
„Jeigu profsąjungos stiprios, jos išsireikalauja, kad darbuotojai uždirbtų daugiau. Prisiminkite, kaip mokytojai streikuodami prieš krizę išsireikalavo, kad jų algas padidintų. Kita vertus, kuo mažesnės nedarbo draudimo išmokos, kuo labiau apsunkintos jų gavimo sąlygos, tuo tvirčiau jaučiasi darbdaviai. Ir atvirkščiai – kuo nedarbo draudimo išmokos yra didesnės, tuo didesnis bus atlyginimas, nes darbdavio bauginimai, kad atleis iš darbo, bus ne tokie gąsdinantys“, – sako A. Maldeikienė.
Pasak jos, būtent didesnės derybinės galios lemia, kad atlyginimai Estijoje maždaug trečdaliu didesni negu mūsų.
„Estai dirba nė kiek ne našiau už mus. Bet jeigu jūs, turėdami 10 metų darbo stažą, Estijoje neteksite darbo, išmoką jums mokės visus metus: pusę metų gausite 50 proc. atlyginimo, o dar pusę metų 40 proc. Vadinasi, Estijoje darbuotojai mažiau bijo netekti darbo“, – tvirtina A. Maldeikienė.
Kita vertus, kuo didesnė imigracija, tuo mažesni bus atlyginimai, nes imigrantai ne tik užima mūsų darbo vietas, – atmetus itin aukšto lygio tam tikras specializacijas turinčius darbuotojus, daugelis jų sutinka dirbti už gerokai mažesnius atlyginimus. Anot A. Maldeikienės, „neatsitiktinai Lietuvos darbdaviai taip nori imigrantų. Bet atvykėliai numuša mūsų, vietinės darbo jėgos, kainą“. Ekonomistė pabrėžia, kad bendrą valstybės darbo užmokesčio lygį galėtų pakelti darbuotojų savivertės didėjimas, jungimasis į profsąjungas ir jų stiprėjimas. Ji taip pat pastebi, kad tie darbdaviai, kurie siūlo truputį didesnius atlyginimus negu rinkos vidurkis, išlošia – jie gauna geriausius tos srities darbuotojus.
Dirbu daugiau, o darbo našumas „mažėja“
Darbdaviai mėgsta aiškinti negalį mokėti daugiau ne tik dėl to, kad juos smaugia mokesčiai, bet ir dėl to, kad atlyginimas priklauso nuo darbo našumo, o mes esą dirbame nenašiai. Tačiau A. Maldeikienė teigia, kad šalies atlyginimų lygio priklausomybė nuo darbo našumo tėra mitas.
„Gal taip ir buvo galima skaičiuoti XIX a. viduryje, kai buvo galima palyginti, kuris iš dviejų vyrų per tą patį laiką iškasė didesnį griovį, tačiau šiais laikais taip skaičiuoti negalima. Konkrečioje įmonėje darbdavys gali įvertinti darbuotojo indėlį ir atsižvelgdamas į tai mokėti jam atlyginimą, tačiau tai neturi nieko bendro su visos šalies ūkiu ir atlyginimų lygiu“, – sako ji ir aiškina, kad daugelyje sričių atlyginimas, padalytas iš dirbtų valandų skaičiaus, neatspindi nei įdėto darbo, nei jo atlikimo kokybės.
„Dėstytojas formaliai dirba 36 valandas per savaitę, bet, pavyzdžiui, aš dirbu 7 dienas per savaitę po 10–12 valandų, nes skaitau knygas, atlieku pilietinę pareigą dalydamasi informacija. Taip dirba maždaug trečdalis viešojo sektoriaus darbuotojų. Ir nors mūsų darbo našumas skaičiuojamas per metus uždirbtus pinigus padalijant iš formaliai dirbtų valandų skaičiaus, tai neatspindi tikros padėties. Tarkime, kai 2009 metais atėjus krizei visiems mokytojams ir dėstytojams sumažino algą, aš gavau dėstyti papildomą kursą. Jeigu skaičiuotume atsižvelgdami į atlyginimą, mano darbo našumas sumažėjo, nors iš tikrųjų buvo atvirkščiai“, – aiškina ji.
A. Maldeikienė pabrėžia, kad teigti „Daugiau dirbsite – daugiau gausite“ arba „Jūs blogai dirbate, todėl aš jums mažai moku“ darbdaviams paprasčiausiai patogu. Anot jos, jei taip skaičiuosime, turėsime pripažinti, kad, tarkime, vidutinius statistinius atlyginimus gaunantys specialistai senose Europos Sąjungos šalyse „yra penkis kartus našesni – vien dėl to, kad jų atlyginimai tiek kartų didesni“. Pasak ekonomistės, kai lyginama padėtis skirtingose šalyse, padalyti algą iš darbo valandų skaičiaus prasminga, nes tai parodo bendrą atlyginimo lygį valstybėje ir kaip laikui bėgant keičiasi situacija. Tačiau taip lyginamos valstybės, o ne konkretūs žmonės. „Pavyzdžiui, įstaigos vadovas uždirba 100 tūkst. litų, o visi darbuotojai gauna minimalų atlyginimą. Vadovas, norėdamas pats gauti daugiau, gali darbuotojų algas net sumažinti, tačiau bendras atlyginimų fondas išliks toks pat. Vidurkis taip pat“, – aiškina ekonomistė.
Priminusi, kad Lietuvoje santykis tarp vadovų ir samdomų darbuotojų atlyginimų yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje, ji tarsteli: „Gal jie galėtų savo atlyginimus susimažinti, o mums pakelti? Juk nebūtinai visas prieaugis turi atitekti vien vadovams.“ Ir jau rimtai priduria: „Akivaizdu, kad darbdaviai ir verslininkai gauna vis didesnį pelną, o samdomi darbuotojai santykinai gauna vis mažiau algos. Tačiau tai lemia vis tos pačios nevienodos derybinės galios.“
Nenusileiskite: darbdavys ne visagalis
A. Maldeidienė taip pat pabrėžia, kad darbuotojų galimybes pakovoti dėl didesnių atlyginimų menkina ir tai, jog valstybė, remdama verslą, kuris esą kuria darbo vietas, neatsižvelgia į tų darbo vietų kokybę. Tačiau bėda ne tai, kad valdžia negirdi nepatenkintų darbuotojų balsų, – bėda kur kas rimtesnė: daugelis iš mūsų nemokame ar nenorime protestuoti arba protestuojame tyliai guosdamiesi, ieškodami papildomo uždarbio ar... emigruodami.
„Dėl mažų algų kalti patys darbuotojai, kurie nenori pradėti aiškintis, kaip visame pasaulyje išreikalaujamos didesnės algos. Jei visi kartu iškepėme didesnį pyragą, dar nereiškia, kad kiekvienam atiteks atitinkamai didesnis jo kąsnis. Kuris aršesnis, o ekonomistų terminais kalbant, kurio derybinė galia didesnė, tas ir atsikąs gerokai didesnį gabalą, o kiti kaip sėdėjo, taip ir sėdės su luobele“, – tikina ji.
Kaip teigia A. Maldeikienė, būtent tie žmonės, kurie nesutinka dirbti už minimalų ar paprasčiausiai per menką atlyginimą, ir keičia padėtį darbo rinkoje, nes neradę pigių darbuotojų darbdaviai nori nenori bus priversti siūlyti daugiau.
„Kodėl mes manome, kad darbdavys yra visagalis? Todėl, kad jie patys mums į galvas įkalė formulę, jog darbdavys viską duoda? Bet kapitalizme darbdavys samdo darbuotoją ir abu derasi, už kiek samdo“, – sako ji ir pabrėžia, kad kaip lygūs su lygiais derėtis su darbdaviais galėsime tik susivieniję.
„Padėtis pradės keistis, jei bus stiprios profsąjungos, jeigu visos Lietuvos kasininkės, o dar geriau – visi dirbantys žmonės, pasiūlys darbdaviams susirasti pigių darbuotojų gatvėje. Bet kol nėra streikų, kol visi sutinka dirbti už tuos ubagiškus atlyginimus, verslas jums algų nekels. Ir nesvarbu, kad ekonomika pernai išaugo keliais milijardais litų, – vis tiek atlyginimai bus maži, nes jūs sutinkate dirbti už mažą atlyginimą“, – receptą, kaip išsireikalauti orius atlyginimus, pateikia A. Maldeikienė.
O tiems, kurie nesutinka dirbti už menkus atlyginimus ir renkasi ne bedarbio pašalpą, bet emigraciją, mes, vis dar dirbantys Lietuvoje, pasak jos, turime būti net dėkingi.
„Jie padeda tiems, kurie lieka. Įsivaizduojate, kas būtų, jeigu jie netreptelėtų ir neišvažiuotų? Mes turbūt uždirbtume dar perpus mažiau. Jie yra mūsų gelbėtojai, nes pasako darbdaviui „Eik tu sau, aš neleisiu tau savęs mušti“, – sako A. Maldeikienė.