Lina DRANSEIKAITĖ
Prekybos centrai pirkėjus vilioja vis naujomis akcijomis ir nuolaidomis, taip įtraukdami į savotišką pirkimo žaidimą, – o kaip gali nežaisti, kai tokios nuolaidos?
Kone kiekviena savaitė daugelyje moteriškų kolektyvų pradedama ne darbų aptarimu ir net ne dalijantis praėjusio savaitgalio įspūdžiais, o kalbomis apie tai, kokiame prekybos centre kokios nuolaidos ir akcijos bus artimiausiomis dienomis. Vos sulaukus pietų meto, tų nuolaidų medžioklė ir prasideda... O kaip praleisti progą pigiau įsigyti šampūno ar dar vienus batelius, net jei vonioje rikiuojasi kelių skirtingų rūšių šampūno buteliukai, o batų dėžė nebeužsidaro?
Taip nejučia nuolaidų vaikymasis kai kurioms ponioms (ir net ponams!) perauga į pirkimo maniją, kitaip dar vadinamą oniomanija. Tada žmogus perka jau ne daiktą, o emociją. Savotišką pasitenkinimą, galimybę bent laikinai pakelti nuotaiką.
Nors Lietuvoje šis reiškinys dar nelaikomas liga, tačiau kitose išsivysčiusiose Vakarų valstybėse jos pakirstiems piliečiams steigiamos klinikos ir organizuojami anoniminių pirkėjų klubai, bandantys padėti nevaldoma pirkimo manija užsikrėtusiesiems. Prekybos centrų viliotinis Lietuvoje tokių išpardavimo karštinių, kaip už Atlanto ar Vakarų Europos valstybėse, nėra. Tačiau ir lietuviai jau seniai užkibo ant akcijų ir nuolaidų jauko.
Atsiradus internetinėms parduotuvėms, dar stipresnę konkurenciją pajuto ir įvairūs prekybos centrai, todėl pirkėjus bando vilioti net ne visada sąžiningais būdais. Turbūt ne vienam, susiviliojusiam šūkiu „Visoms prekėms nuolaidos iki 50 procentų“, teko nusivilti, pamačius, kad nuolaidos taikomos tik kelioms prekėms. Arba pirminė kaina gerokai pakelta, kad suteikiama nuolaida neleistų net suabejoti – pirkti ar nepirkti, – nors iš esmės to daikto kaina su nuolaida tokia pati, kaip ir prieš paskelbiant akciją.
Dar vienas prekybininkų triukas – paskelbti, kad prekių su akcija kiekis ribotas. Deja, lietuviams vis dar svarbiau yra kiekybė, o ne kokybė, todėl dažnas negali nepirkti, net jei to daikto ir nereikia.
Aišku, prekybininkai, nuolaidas naudojantys kaip pagrindinį masalą, padarė sau meškos paslaugą, nes pirkėjai tiesiog nebežiūri į tas prekes, kurioms nėra nuolaidų.
Tai pripažįsta ir prekybos centrų tinklo „Maxima“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė: jeigu prekybos centras atsisakytų akcijų ir nuolaidų, pirkėjai jį tiesiog aplenktų.
„Jeigu žmogus ateitų į prekybos centrą ir nerastų akcijų, jam atrodytų, kad nėra ką pirkti, ir tiesiog išeitų iš parduotuvės. Net mažesnė kaip 20 proc. nuolaida nelaikoma nuolaida. Dabar pirkėjai naudojasi ta situacija, kad prekybos centrai stengiasi juos suvilioti akcijomis, ir eina iš vieno į kitą, pirkdami tik akcines prekes“, – tautiečių pirkimo tendencijas atskleidė R. Saulytė.
Jos teigimu, per krizę lietuviai išmoko skaičiuoti, ir bent jau maisto neperka daugiau negu reikia – net jei ir yra akcija.
„Dešimties indelių jogurto tikrai neperka, kai žino, kad suvalgys tik tris. Žmonės išmoko racionalumo ir nebėra taip, kad viską ima iš eilės, kam tik taikomos nuolaidos“, – sako R. Saulytė. Ji neneigia, jog pasitaiko tokių atvejų, kai, nusipirkę pramoninių prekių, vėliau persigalvoja ir atneša kokybiškas prekes grąžinti supratę, kad tų daiktų tiesiog nereikia. Tai ypač juntama per didžiąsias metų šventes. Pakelti nuotaikos – į parduotuvę! Dažniausiai į nuolaidų paieškas leidžiamasi siekiant sutaupyti šeimos biudžeto lėšų. Tačiau kartais tai būna ir puiki priemonė bent laikinai nuvyti blogą nuotaiką ar rudeninę depresiją.
Kita vertus, nėra lengva atsisakyti draugės kvietimo tiesiog pasidairyti po parduotuves ir po to išgerti kavos puodelį.
Psichologės-psichoterapeutės Genovaitės Petronienės nuomone, jeigu žmogui reikia kažkokio daikto, jo pirkimą jis būna apgalvojęs iš anksto. Tuomet būtina ieškoti nuolaidų ir akcijų – kad nereikėtų graužtis permokėjus. Bet kai žmogus nežino, ko jam reikia, bet „kažko“ vis ieško ir toms paieškoms išleidžia krūvas pinigų, jau vertėtų sunerimti. Nes tai požymis, kad jis gali sirgti pirkimo manija. Tiesa, daugelis iš mūsų yra užsikrėtę šios ligos virusu.
„Ta manija serga daug žmonių po truputį, – aiškina G. Petronienė. – Nėra taip, kad vieni būtų psichologiniai apsipirkinėtojai, o kiti be reikalo visai neleistų pinigų. Daugelis iš mūsų, paūmėjus kažkokiai būsenai, depresinei nuotaikai, nori ją išblaškyti ir leidžiasi siaubti parduotuvių.“
Maloniausia dalis yra pats apsipirkimas, kuris baigiasi savotiška kulminacija prie kasos. Atsiskaitymas grynaisiais ar kortele leidžia žmogui pasijusti galingam. Deja, labai dažnai tik grįžus į namus dėl to apima kaltės jausmas: kad negalėjome atsispirti pagundai, kad prisipirkome to, ko visai nereikėjo. Siekiant nuslėpti mažytę „nuodėmę“, daiktai tiesiog įgrūdami į giliausią spintos lentyną arba antrajai pusei sumeluojama, kad bateliai kainavo viso labo šimtą litų, nors iš tiesų teko atseikėti kone trečdalį atlyginimo. Bet, po kiek laiko užsimiršus, nuotaikos pakelti vėl einama į parduotuvę. Reikia ieškotis... kitos priklausomybės Specialistų teigimu, pirkimo maniakėmis dažniausiai tampa turtingų vyrų žmonos, kurios jaučiasi nemylimos, vienišos ir neturi veiklos. Dėmesio trūkumą jos bando kompensuoti reidais į parduotuves. Taip pat yra grupė žmonių, kurie pirkdami tam tikrus daiktus stengiasi kompensuoti tam tikrus vidinius trūkumus, savivertės stoką.
„Jeigu moteris jaučiasi negraži ar mažiau patraukli bėgant metams, ji gali būti linkusi pirkti brangias grožio procedūras, vardinius drabužius, papuošalus, – pasakoja psichologė-psichoterapeutė G. Petronienė. – Nesijaučiantys protingi perka knygas, kurių net neskaito – neva kažkada tikrai atras laiko, perskaitys ir bus protingesni. Dar kiti nuolat keičia ir tobulina namų interjerą iki begalybės, norėdami pasirodyti prieš draugus.“ Tačiau dar daugiau yra tokių, kuriuos pirkimo manija užklumpa tarsi priepuolis. Tai gali būti ir labai turtingi žmonės, ir tie, kurie gyvena nuo algos iki algos ir skaičiuoja kiekvieną centą.
„Apsipirkimas gali būti ir „smūginis“. Panašiai, kaip laikantis dietos: jeigu save labai riboji, staiga gali kilti noras tuos varžtus kažkuo kompensuoti, ir žmogus prisivalgo trigubai“, – palygino G. Petronienė. Taip pat, sako psichologė, nemažai įtakos turi ir vaikystės patirtis.
Tiek pinigų, tiek ir brangių daiktų labiau godūs tie, kurie vaikystėje kentė nepriteklių. Matydami, kad bendraamžiai turi tai, ko jie niekada negalės turėti, jautėsi gerokai menkesni, todėl suaugę tarsi stengiasi visa tai kompensuoti.
G. Petronienė sutinka, kad apsipirkimą, kaip savotišką terapiją, dažniausia praktikuoja moterys. Vyrams taip pat nesvetima ši „liga“, tačiau jie tam tiesiog turi mažiau laiko ir išvis daugelis stipriosios lyties atstovų nelabai mėgsta vaikščioti į parduotuves.
„Pirkimo maniją galima valdyti, – tikina specialistė. – Kaip kokiam alkoholikui reikia įsisąmoninti, kad tai yra priklausomybė, nors sveikatos ir nežaloja.“
Kita vertus, sako G. Petronienė, suvaldyti tokią priklausomybę sunku, nes apsipirkdamas žmogus jaučiasi laimingesnis, o tai praradęs tarsi nebetenka gyvenimo džiaugsmo.
„Reikėtų pagalvoti, kas gali suteikti teigiamų emocijų, – pavyzdžiui, galbūt pradėti mokytis naujų dalykų, sportuoti ar daryti tai, kas miela – pakeisti į kitą priklausomybę, bet sveikesnę“, – pataria psichologė. Pirkti reikėtų tik atlikus namų darbus Pirkti ir vartoti labiausiai skatina įvairios reklamos, peršančios mintį, kad įsigiję vieną ar kitą daiktą tapsite gražesni, šaunesni, seksualesni, geidžiamesni. Nemenkai prisideda ir lengvai gaunami greitieji kreditai, ir galimybė atsiskaityti kreditine kortele.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Lietuvoje Odetos Bložienės nuomone, galimybė greitai pasiskolinti – kartais net gerai neapgalvojus pasekmių, – skatina pirkti nebūtinus daiktus. Pagal pradelstus mokėjimus ir paskolų portfelį matyti, kad jauni žmonės nori turėti viską čia ir dabar.
„Jauni žmonės dažniau linkę neapgalvoti savo galimybių, ypač skolindamiesi iš greitųjų kreditų bendrovių, ir priima spontaniškesnius sprendimus“, – pastebi O. Bložienė.
Netapti reklamos auka ir išvengti spontaniško apsipirkimo gali padėti keli paprasti patarimai. Pirmiausia, prieš leidžiantis į kelionę po parduotuves, visada privalu atlikti namų darbus – pasižymėti, ko iš tiesų reikia, ir kokią sumą galima šiam pirkiniui skirti.
„Nesvarbu, ar tai būtų maisto produktai, ar didesnis pirkinys, reikia pirmiausia susidaryti sąrašą, ko reikia. Pavyzdžiui, artėjant naujam sezonui, padaryti spintos inventorizaciją ir pasižymėti, kuo planuojate atnaujinti garderobą, nusistatyti limitą, kiek galite išleisti. Ir tik tada keliauti į parduotuvę, – patarimų negaili O. Bložienė. – Didžiausia klaida, kurią daro daugelis, – pasiduoda emocijai ir perka tai, ko ne visada reikia.“
O planuojant didesnį pirkinį, anot ekspertės, reikėtų įsivesti vadinamąją dvidešimt keturių valandų taisyklę. „Kažko užsinorėjus, reikia tiesiog dvidešimt keturias valandas pagalvoti, ar iš tiesų reikia to daikto. Tik taip galime apsaugoti save nuo spontaniško pirkimo ir nereikalingų pirkinių“, – akcentavo Asmeninių finansų instituto vadovė.
