2009 metais Norvegijoje didelio populiarumo sulaukė televizijos laida „Bergensbanen“. Septynių valandų trukmės tiesioginė transliacija iš traukinio, keliaujančio vaizdingu maršrutu iš Oslo į Bergeną prikaustė žiūrovus.
Nacionalinis transliuotojas NRK nutarė tęsti lėto televizijos žiūrėjimo projeką. NRK sumušė tiesioginės transliacijos rekordą, kuomet savo žiūrovams pateikė 5 dienų trukmės tranliaciją iš kruizinio laivo plaukiančio vakarine Norvegijos pakrante. Netrukus eteryje pasirodė ir tiesioginė degančio laužo transliacija.
Šią žiemą televizijos kanalas ruošiasi transliuoti valandų valandas trunknatį mezgimo procesą. Nauja tranaliacijų koncepcija gavo lėtos televizijos vardą ir tapo Norvegijos kultūros dalimi.
Teisioginė transliacija iš kruizinio laivo sulaukė 3 mln. žiūrovų, kurie vienu ar kitu metu įsijungdavo pažiūrėti šio projekto. Turint galvoje, kad Norvegijoje gyvena vos 5 mln. žiūrovų šis skaičius yra įspūdingas. Degančio laužo ir lašišų žvejybos transliacija pritraukė daugiau nei 1 mln. žiūrovų.
Kritiko Oysteno Davido Johanseno teigimu, šios transliacijos iš dalies pritraukia žiūrovus lygiai taip pat kaip ir Formulės 1 varžybos, nes dalis žiūrovų stebi tranliaciją tikėdamiesi išvysti netikėtą įvykį.
Didžiųjų norvegijos miestų gyventojai kol kas šias transliacijas verina gana ironiškai, tačiau vyresnio amžiaus žiūrovai su malonumu pasineria į masinę meditaciją.
Už šias transliacijas atsakingo Rune Moklebusto teigimu, 2011 metais transliuoto kruzinio laivo kelionės patirtis parodė, kad žmonės mielai prisijungia prie tokių projektų. Kruiziniam laivui plaukiant pro įvairius šalies fjordus socialiniame tinkle „Twitter“ pasipildavo pranešimai apie miestus ir kaimus, pro kuriuos plaukia laivas. Netrukus prie kruizinio laivo trumpam prisijungdavo gausybė mažų laivelių iš minėtų gyvenviečių, nes žmonės norėjo nors trumpam sudalyvauti šiame projekte.
R. Moklebusto teigimu, tiesioginė mezgimo tranliacija taip pat sulauks didelės sėkmės, nes jau dabar norvegai skambina ir rašo prodiuseriui teiraudamiesi apie galimybę sudalyvauti šioje laidoje.
O. D. Johanseno manymu šių laidų sėkmę nemaža dalimi lemia nacionalinis pasididžiavimas, nes norvegai jaučiasi pakylėti sukūrę unikalų televizijos žanrą. Danija ir Suomija bandė kurti analogiškus projektus, tačiau šiose šalyse lėta televizija nesulaukė tokios sėkmės. R. Muklebusto įsitikinimu, dėl to kaltas blogas transliacijos laikas. Anot jo, parinkus tinkamą laiką, lėtos televizijos laidos galėtų sulaukti sėkmės visame pasaulyje.
Galbūt lėtos televizijos sėkmę Norvegijoje lėmė paprasto kaimiško gyvenimo būdo ilgesys. Naftos dėka Norvegija vos per kelis dešimtmečius tapo viena turtingiausių valstybių pasaulyje, todėl dabar daugelis žmonių nostalgiškai vertina praeitį, kai žmonės skirdavo daugiau laiko tokioms pramogoms kaip sėdėjimas prie laužo, gamtos stebėjimas ir bendravimas mezgant kojines šaltais žiemos vakarais.
O. D. Johansenas tvirtina, kad pamažu keičiasi ir miestiečių požiūris. Pradinis snobizmas pamažu blėsta ir miestuose užaugę norvegai pradeda suprasti, kodėl lėtą televiziją taip pamilo kaimo vietovių gyventojai. Lėtos televizijos transliacijos hipnotizuoja žiūrovus ir įtraukia į lėtai besirutuliojantį veiksmą.
