„Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungoje (ES) didžiausias 65 metų ir vyresnių vyrų užimtumo lygis buvo užfiksuotas Airijoje (17,3 proc.), Portugalijoje (17,1 proc.) ir Estijoje (16,8 proc.). Didžiausias 65 metų ir vyresnių moterų užimtumo lygis užfiksuotas Estijoje (12,8 proc.), Latvijoje (9,2 proc.).
Mažiausias įstatymų nustatytas pensijų amžius yra Austrijoje ir Lenkijoje, jis siekia 60 metų (tik moterims), o didžiausias Graikijoje, Islandijoje, Italijoje, Norvegijoje (tiek vyrams, tiek moterims) – 67 metai.
Lietuvoje šiemet vyrai išeina į pensiją sulaukę 64 metų ir 2 mėnesių, o moterys 63 metų ir 4 mėnesių. Tačiau iki 2026 m. jis visiems palaipsniui ilginamas iki 65 m.
Skatina žmones rūpintis sveikata ir dirbti ilgiau
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka pastebėjo, kad Skandinavijoje žmonės ilgiau dirba ir vėliau išeina pensiją. Tai lemia kultūrinės ir socialinės priežastys.
„Ten gerovės valstybė yra orientuota į darbą. Kiek įmanoma, stengiamasi visus įtraukti į darbo rinką. Be to, socialinė politika yra orientuota į žmonių sveikatą, nes nuo to priklauso, kiek ilgai žmogus gali dirbti. Skatinamas sveikas gyvenimo būdas, žmonės skatinami sportuoti. Šios priežastys Skandinavijoje leidžia vėlinti pensinį amžių.
Be to, didelis dėmesys skiriamas darbo kultūrai. Stengiami, kad darbe nebūtų išnaudojimo, mobingo, to, kas darbą padaro didesne našta emocine prasme“, – pasakojo profesorius.
Anot jo, net ir sulaukę pensinio amžiaus patys žmonės nori dirbti ilgiau, kad nesijaustų nereikalingi.
„Darbas generuoja ne tik pajamas, tai yra ir savirealizacijos būdas. Šis aspektas ne toks svarbus būna tada, kai darbas tampa našta, pavyzdžiui, žmogus nesutaria su vadovais, kolegomis, jaučia stresą. O jeigu darbuotojas darbe jaučiasi reikalingas, jis ne taip greitai ir skuba išeiti į pensiją.
Taip pat vyresnio amžiaus žmonėms Skandinavijoje sudaromos sąlygos dirbti mažesniu krūviu ar ne visą darbo dieną. Egzistuoja vadinamasis dalinis išėjimas į pensiją, kai žmogus dar pusę darbo dienos dirba“, – pasakojo R. Lazutka.
Anot jo, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Italijoje kildavo didelis žmonių pasipriešinimas, kai valdžia norėdavo keisti pensijų sistemą ar ilginti pensinį amžių.
Lietuvoje nebereikia ilginti pensinio amžiaus?
Profesoriaus teigimu, Lietuvoje dar ilginti pensinio amžiaus nereikėtų.
„Žmonių sveikata ir darbo sąlygos, palyginti su Skandinavijos šalimis, pas mus yra prastos. Taip pat gyvenimo trukmė Lietuvoje santykinai neilga. Tad neverta vėlinti pensinio amžiaus.
Tačiau reikėtų skatinti, kad žmonės norėtų ir galėtų ilgiau dirbti. Lietuviai ir dabar nori dirbti sulaukę pensinio amžiaus, tačiau darbo rinkoje susiduria su diskriminacija. Darbdaviai vos sulaukusius pensinio amžiaus žmones atleidžia“, – pastebėjo R. Lazutka.
Jis teigė, kad pensininkai nori dirbti, nes jų pensijos yra mažos.
„Žmonės nori prisidurti prie pensijos. Todėl reikėtų sudaryti sąlygas jiems dirbti, pavyzdžiui, trumpinti darbo dieną ar pakeisti darbuotojo pareigas, jeigu jam jau per sunku jose dirbti“, – teigė R. Lazutka.
Ministerija skatina pensininkus dirbti
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, nuo 2012 metų palaipsniui vėlinama senatvės pensijos amžiaus pradžia, vyrams kasmet pridedant po 2 mėn., o moterims – po 4 mėn., iki kol 2026 metais moterys ir vyrai pensininkais taps vienodai sulaukę 65 metų.
Vyriausybė nesvarsto ir neplanuoja vėlinti senatvės pensinio amžiaus.
„Tačiau siekis ilgiau išlaikyti žmonės darbo rinkoje negali būti siejamas tik su vėlesniu senatvės pensijos amžiumi.
Kaip žinia, pensininkai ir dirbdami gali gauti visą pensiją be jokių apribojimų, o už papildomai sumokėtas socialinio draudimo įmokas, jų pensija kasmet didėja, kai „Sodra“ atlieka perskaičiavimus – įvertinus per kalendorinius metus asmens papildomai įgytą pensijų draudimo stažą ir apskaitos vienetų skaičių“, – komentavo ministerija.
Pensinio amžiaus reikėtų atsisakyti?
Tuo metu ekonomistas Raimondas Kuodis ne vienerius metus kalba apie tai, kad pensinio amžiaus, kaip tokio reikėtų iš viso atsisakyti, o pačią pensiją skaičiuoti ne pagal apskaitos vienetus, kaip yra dabar, o pagal realiai socialiniam draudimui sumokėtus pinigus.
Tezėse, kaip ne kosmetiškai reformuoti socialinio draudimo sistemą jis siūlo, kad pagrindinė pensijos dalis visiems būtų vienoda ir mokama iš valstybės biudžeto, o papildoma pensijos dalis mokama „Sodros“ pagal principą „kiek per visą gyvenimą įnešei – tiek pasiimsi“.
Ekonomisto vertinimu, taip atkristų problemos su stažo skaičiavimais, su tais, kurie emigravo, grįžo ar vėl emigravo – sprendimai dėl pensijų taip iš esmės būtų depolitizuotas.
Taip pat neliktų apibrėžto pensinio amžiaus: žmonės dirbtų kiek nori ir gali, galėtų išeit į pensiją, jei situacija darbo rinkoje pablogėjo arba grįžti iš jos kada nori, jei situacija darbo rinkoje pagerėjo.
„Kuo ilgiau dirbi, tuo didesnė pensija: a) daugiau sukaupei; b) trumpiau naudosi sukauptą fondą; c) „Sodros“ mokės palūkanas už sukauptą fondą, priklausančias nuo darbo našumo augimo ir dirbančiųjų/pensininkų santykio pakyčio“, – pasiūlymo privalumus vardija R. Kuodis.
