Dabartinė XV vyriausybė, kaip ir visos iki jos, gauna deramą dozę kritikos, neretai – ir pelnytos. Kai bus kokia valstybinė šventė, galėsime ją ir pagirti. Už ką? Už tai, kad veikia sparčiai ir energingai, o dar labiau už tai, kad sugeba prisipažinti klydusi ir geba taisyti klaidas.
Valdžiai teko uždavinys ne iš lengvųjų – reikia susrėbti viso būrio nepriklausomų nuo šios vyriausybės „šeimininkių“ virtą košę. Energijos išteklių pardavėjų pasigardžiavimas jų naudai susiklosčiusia konjunktūra pasaulyje, globalinė finansų krizė, šalyje veikiančių bankų autonomiškas pasiautėjimas, perkaitinant jiems svetimos šalies ekonomiką, ankstesnės vyriausybės bestuburiškumas ir trumparegiškumas – tai tie „ledkalniai“, su kuriais susidūrė mūsų nedidelė ekonomikos „jachta“.
Tos visos košės ji nesusrėbs. Visiškai pasitaisys mūsų padėtis tik tada, kai ekonominė konjunktūra vėl taps žvali Vokietijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Nyderlanduose (išvardinau pagrindines mūsų prekybos partneres). Taigi, jei tartumėm galį padėtį pagerint iš esmės, turėtume imtis išspręst tų šalių ekonomikos augimo problemas.
Todėl reali mūsų politika šiuo sunkmečiu turėtų būti nutaikyta į krizės pristabdymą, jos padarinių švelninimą bei greitesnį sugrįžimą į ūkio plėtrą. Tą patį daro kitų valstybių vyriausybės. Tas bendrumas suteiks sinerginį efektą, duos šansą sutrumpinti sunkmetį.
Žinoma, šalis šaliai nelygu ir konkretus vienos ar kitos šalies verslo skatinimo planas bus individualus. Tokį turime ir mes – vasario 6 d. A.Kubiliaus Vyriausybė pateikė projektą aptarimui su visuomene, kuris vadinasi „Ekonomikos skatinimo planas“.
Faktiškai tai mūsų vyriausybės atsišaukimas į Europos komisijos praeitų metų lapkritį paskelbtą ir gruodį Europos vadovų taryboje aprobuotą „Europos ekonomikos atgaivinimo planą“.
Kuo kitoniškas mūsiškis ekonomikos skatinimo planas, lyginant jį su ES mastu priimtu planu?
Pirmas skirtumas yra tas, kad Lietuvai nereikia tiek smarkiai pasirūpinti persispekuliavusiais ir susvyravusiais bankais. Mūsų bankų santykinis mažumas, nedidelis įsivėlimas tarptautinį investavimą virto mūsų privilegija – neprireikė milijardų jiems teikti paskolas ar pirkti jų akcijas, taip gelbstint juos nuo žlugimo ir tūkstančių jų klientų sužlugdymo.
Dėl to mūsų vyriausybė gali drąsiau kalbėti apie papildomas finansines injekcijas tiesiogiai į realiąją ekonomiką, tam panaudojant Europos investicijų banko, ES struktūrinių fondų ir Lietuvos bankų lėšas.
Neatsitiktinai ta injekcija Lietuvos atveju didesnė nei daroma ES mastu. Europos komisija (EK) ekonomikos skatinimui numato 200 mlrd. eurų. Tai sudaro 1,5 proc. ES bendrojo vidaus produkto (BVP; tame skaičiuje 1,2 proc. bus pačių ES šalių narių lėšos). Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė pasiryžusi papildomai įlieti į ūkį 2-3 mlrd. Lt., t.y. 1,8-2,7 proc. BVP.
Skirtingai nuo didžiųjų valstybių, kurios skatina ekonomiką apskritai pakurstydamos paklausą, mūsiškis papildomų lėšų nukreipimas orientuotas pirmiausia į paramą nacionalinei ekonomikai – verslo įmonių kreditavimo išplėtimas ir palengvinimas bei pastatų energetinio efektyvumo didinimas, apšiltinant pastatus, duoda vilčių statybos sektoriui, taip pat kitoms Lietuvoje veikiančioms įmonėms.
Antras skirtumas yra mūsiškio plano liberalistinė orientacija. Ir EK, ir Lietuvos vyriausybės ekstraordinarinės priemonės vadinasi ekonomikos skatinimo (gaivinimo) planais. Bet jei EK savo plane skelbia, kad „šio plano fundamentalus principas yra solidarumas ir socialinis teisingumas“, tai mūsiškis planas atsisako apie tai kalbėti.
Suprantama, kad Komisija savo „fundamentalumais“ retoriškai pasimaivo, daro reveransą politiniam korektiškumui. Bet jos pozicija nėra vien poza; jos plane yra ne viena konkreti priemonė, numatyta būtent socialiniams reikalams.
Vien ko vertas akcentas PVM mokesčių lengvatoms ir skelbiamas įsipareigojimas netrukus siūlyti Tarybai skubiai priimti direktyvą, skirtą nuolatinėms to mokesčio lengvatoms daug darbo naudojančiose paslaugose įteisinti. (Tada produkcija darosi pigesnė, tų paslaugų paklausa didės ir taip pat akivaizdžiai didės reikalas steigti daugiau darbo vietų, plėtotis smulkiam verslui).
Komisija taip pat imsis paskatinti ES šalis nares aktyviau naudoti Europos socialinio fondo (ESF) lėšas tiems žmonėms, kurie netenka darbo ir kuriems galima pagelbėti perkvalifikavimu. Šalys narės, be abejo, pačios gali rodyti iniciatyvą ir perorientuoti ESF lėšų naudojimą pirmiausiai atleistiems iš darbo žmonėms, o ne dirbantiems.
Komisijos planas netgi kviečia šalis nares sumažinti socialinio draudimo įmokas nuo mažų atlyginimų. Tai, žinoma, mūsų vyriausybei jau pernelyg revoliucinė mintis. Jei tos įmokos mažiau uždirbantiems būtų mažesnės, verslui labiau apsimokėtų plačiau naudotis pigesniu mažiau kvalifikuotų žmonių darbu ir tų žmonių, sunkmečiu sunkiausiai randančių darbą, samdymas padidėtų. Tik tam reikia, kad sumažėjusias socialinio draudimo įmokas kompensuotų daugiau uždirbantys, bent laikinai, kol krizė.
Mūsų Vyriausybės pozicija, kaip visi žinome, tais klausimais kiek kitokia ir „Ekonomikos skatinimo planas“ čia nieko nauja nežada. Vyriausybė liks ištikima dogmai (jokios PVM įvairovės) ir tikėjimui, kad jei verslas kils – bus gerai ir visiems kitiems.
Ji nežino, kad daugėja žmonių be pajamų ir laukti verslo atgijimo jie negali. Tie žmonės nesyk stokoja tik vilties, kad ateity bus geriau. Bet minėtame plane vyriausybė patingėjo, užmiršo ar dėl principingumo atsisakė parašyti, kad jei jūs neteksite darbo ir nustosite gauti nedarbo draudimo išmoką, mes padėsime jums, kad nesumanytumėt mirti badu, imtis pragyventi iš butų plėšimo ar persikvalifikuoti į kontrabandos verslą.
Čia dar viena bėda – šalies dienraščiai užlipo ant grėblio ir gavo gumbą kakton. Išnyko jų taip kritikuotos PVM lengvatos, o žurnalistų atlyginimas autorinėmis pajamomis nustojo būti būdu išvengti sveikatos draudimo įmokų. Žurnalistai staiga tapo neprivilegijuota žmonių grupe. Todėl šiuo metu Vyriausybė turi piktą, įsižeidusį priešą ir tai kažkiek didina valdžios nesusikalbėjimą su mumis.
Pabaiga tokia: Ekonomikos skatinimo planas yra netikėtai konkretus. Tuo pačiu Vyriausybė davė mums į rankas gerą įrankį jos veiklai tikrinti. Bepigu valdžiai būdavo anksčiau, kai analogiški planai skambėdavo nuo frazių „pagerinti“, „užtikrinti“ ir „siekti“ – visada įrodys, kad „siekė“. Dabar mes tą planą atsispausdinsime (jis vos 11 puslapių - irgi didelis pliusas) ir seksim, kaip įgyvendinamas kiekvienas jo punktas. Galės būti rimta, pilietiška diskusija ir kartu valdžios ekonominės politikos auditas.
