Idėja gali nuskambėti makabriškai, mat perkančiajam reikia sulaukti buto savininko mirties. Tačiau vis labiau senėjanti visuomenė užima reikšmingą rinkos, o tokie sandoriai leistų gauti papildomų pinigų prie mažų pensijų. Tokios idėjos sparčiai plinta visame pasaulyje.
Štai minėtas „Viager“ pavyzdys yra toks, kuomet dalis ar visa būsto pardavimo kaina yra konvertuojama į kasmetinį, ketvirtinį ar mėnesinį mokestį. NT nuosavybė pereina tik po pardavusiojo šeimininko mirties.
„Užsienyje tikrai tas globos ir vyresnių žmonių įveiksminimas yra aktyvesnis. Modelių yra įvairių pagal šalį: pavyzdžiui, kuomet žmonėms pasiūloma globa ir jų poreikius atitinkanti priežiūra, ori senatvė įskaitant sveikatos paslaugas, dalinai už ką gali užmokėti arba parduodami NT, arba išnuomodami. Didelės kompanijos ir fondai tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje veikia. Ir yra tekę girdėti, kad padeda žmonėms oriai gyventi senatvėje. Tose šalyse visuomenė, kur aukštesnis pragyvenimo lygis, senesni ir vieniši nori gyventi taip, kaip jaunystėje. Dėl to ieško galimybių“, – komentuoja Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius.
Tuo tarpu nekilnojamojo turto plėtros įmonės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis plačiau papasakoja apie Prancūzijos metodą.
„Beveik kiekvienais metais būnu Prancūzijoje ir matau, kaip senjorai sėdi kavinėse su taure vyno pusę dienos. Jie šnekučiuojasi, džiaugiasi gyvenimu ir man kildavo klausimas, kaip jie gali sau taip leisti? Prancūzija tikrai nėra ta šalis, kur būtų pigu nueiti į kavinę pasiimti taurę vyno. Tada ir sužinojau apie tokias paslaugas, kurios egzistuoja. Detaliau lendant ten atsirastų daug specifikos. Sutartis sudaroma susitarimo būdu. Gali būti mėnesinė įmoka, ketvirtinė, metinė įmoka. Tokias sutartis atstovauja teisininkai ir tai yra derybų objektas.
Nes pirmiausia tai būstas turi būti įvertintas. Reikia suvokti, kokia jo vertė ir kaina. Paprastai abi šalys tariasi koks turi būti pradinis įnašas. Jis irgi svyruoja. Gali būti ir 10 procentų ir 30.
Prancūzijoje pensija gal apie 1 tūkst. eurų bet jie irgi sako, kad sunku išgyventi. Dėl to priima tam tikrus sprendimus, kurie palengvina tą gyvenimą“, – sako A. Avulis pabrėždamas, kad pats kol kas tokių paslaugų Lietuvoje plėtoti neketina.
Lietuvoje – visuomenė dar nepasirengusi?
Lietuvoje kadaise buvo hibridinis modelis šio varianto. Jaunos šeimos už suteiktą galimybę ateityje testamento būdu perimti vyresnių žmonių turtą juos globodavo tam tikrą laikotarpį. Tačiau M. Statulevičius prisimena, kad tokie atvejai dažniausiai pasibaigdavo apgavystėmis, nes testamentas gali būti daug kartų keičiamas.
A. Avulis savo tikina, kad tokie modeliai – itin jautrus dalykas ir nežinia, ar mūsų visuomenė tam yra subrendusi.
„Žmonės sutinka parduoti savo būstą, kuriame jie gyvena, bet įgauna teisę likti tame būste iki savo gyvenimo pabaigos. Dalis žmonių tą savo gyvenimo pabaigą supranta kaip objektyvią realybę ir į tai žiūri visiškai normaliai. Lietuvoje, manau, kad dalis žmonių tai išgirdę ir sužinoję turbūt vertintų negatyviai“, – svarsto verslininkas.
M. Statulevičius tikina, kad Lietuvoje vyrauja tam tikras mentalitetas, kuomet žmonės suauga su savo turtu. Ir nors žmogus lieka be šeimos ir galėtų persikelti į mažesnį būstą labiau atitinkantį jo finansus, to nedaro.
„Jis galėtų tą didelį butą, dažnai Antakalnyje, Žirmūnuose ir pan. išnuomoti, parduoti ir pasikelti savo gyvenimo kokybę, o ne tikėtis kompensacijos už šildymą, priežiūrą ir pan. Žmonėms gal trūksta to paties finansinio raštingumo, galimybių pristatymo. Lietuvoje žmonės keičia gyvenamą būstą bene rečiausiai Europoje, kai vidutiniškai Jungtinėje Karalystėje, JAV keičia iki 10 metų ir daugiau. Tad lietuviui senatvėje apie būsto pakeitimą mąstyti būtų didžiulis stresas“, – pasakoja ekspertas.
Sociologas, ekonomistas Romas Lazutka taip pat pastebi vyresnio amžiaus žmonių nenorą keisti gyvenamąją vietą, nes jie prisiriša prie buto. Tam įtakos turi ir tai, kad dabartiniai seni žmonės sovietmečiu labai sunkiai gavo butus, ilgus metus laukė eilėse.
„Nemažai kam žinoma, kad tai pagrindinis gyvenimo pirkinys. Jei būtų metodas, kad palaipsniui parduodama, gaunami pinigai, galima jais naudotis, geriau gyventi, bet butas lieka kam nors nupirkti vėliau, vyresni žmonės vis tiek bijotų, kad liks apgauti. Be to buvo tokie istoriniai laikotarpiai Lietuvoje, kaip pokaris, nepriklausomybės revoliucija, vyko dideli pasikeitimai. Žmonių pasitikėjimas čia yra mažesnis negu šalyse, kurios neturėjo tokių perversmų ilgą laiką. O mūsų pensininkai yra su bankais 1994–1995 metais nukentėję ar iš sovietmečio indėlius praradę. Dėl to trūkstamo pasitikėjimo žmonės ir nedrįsta“, – sako ekonomistas.
Kita priežastis – lietuviškos tradicijos. Turintys vaikus ar anūkus linkę pasiaukoti, jiems vaikai – gyvenimo tikslas. Tokie žmonės linkę išlaikyti butą, kad vėliau jį paveldėtų vaikai ar anūkai.
„Jie sako, kad pensija maža, bet pačiam dar nieko, nėra anūkams iš ko dovanų nupirkti. Tai gana daug žmonių linkę kukliau gyventi, bet daugiau rūpinasi šeima, kad ir jau suaugusiais vaikais ir panašiai. Tai Vakarų bendruomenėje praeitis. Ten santykiai tarp tėvų ir vaikų kitokie – užauginę ir paleidę į savarankišką gyvenimą tėvai linkę daugiau rūpintis savimi. Lietuvoje šeimų ryšiai tarp skirtingų kartų tampresni ir ypatingai iš vyresnės kartos pusės žiūrint“, – mano R. Lazutka.
Tačiau jis neatmeta galimybės, kad ateityje keičiantis kartoms, žmonės bus labiau rinkę rizikuoti, nes jau bus pripratę prie finansinių paslaugų ir rizikų.
M. Statulevičius taip pat žvelgia pokyčius ateityje, nes dabartiniai vaikai ar anūkai daug keliauja po pasaulį ir savo kailiu išbando kitokį gyvenimo būda ir investavimo modelius.
„Žmonės gal nebus tokie atsargūs, bet matys galimybę. Pavyzdžiui, kai renovaciją pradėjo, buvo sakoma, kad nereikia, man kompensuoja šilumą, nereikia įsipareigojimų banke. Dabar matome, kad situacija pasikeitusi ne vien didžiuosiuose miestuose. Žmonės nebijo prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų, nebijo pasigilinti į finansinius įsipareigojimus užsienyje. Tiesiog tuos ledus reikia pralaužti. Manau, Lietuvoje jie jau pralaužti“, – sako LNTPA direktorius.
