Šalia vairuotojo sėdėjusią Svetlaną gelbėtojai ištraukė tik perpjovę dalį automobilio. Į ligoninę ją atvežė komos būsenos. Buvo labai stipriai sužalota, dvejus metus visiškai negalėjo judėti, tik sukinėjo galvą. Atsibudusi iš komos nieko, išskyrus savo vyrą, nepažino, nieko neatsiminė, net ir to, kad turi tris dukras, iš kurių mažiausiai tuo metu buvo ketveri, vyriausiai – 16 metų. Rūpestis vaikais ir Svetlana griuvo ant jos vyro pečių.
„Kai atsibudusi iš komos pradėjau suvokti, kas atsitiko, pasidarė labai baisu – juk nieko neatsiminiau, net nebemokėjau skaityti, viską reikėjo pradėti iš naujo. Bet tikriausiai Dievas duoda nešti tam, kuris gali panešti, – sako Svetlana. – Aš gyvenu dėl to, kad turiu nuostabų vyrą, puikią šeimą.“
Į avariją Svetlana pakliuvo būdama 37-erių. Po to prasidėjęs teisminis procesas baigėsi vos prieš trejetą metų. Svetlanai teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą – 58 tūkst. eurų, bet iš priteistos sumos jai kas mėnesį mokama tik po 180 eurų.
Turi svajonę
Svetlana po avarijos juda neįgaliojo vežimėliu, bet iki tol savo verslą turėjusi moteris nusprendė, kad vežimėlis – ne kliūtis turėti mėgstamą darbą, ir ėmė galvoti, kuo užsiimti. „Mano mama turėjo siuvimo mašiną, pamokė siūti ir mane. Iš pradžių siuvau lėlėms, vėliau kai ką pasisiūdavau ir sau. Ir nerti vašeliu galėdavau per naktį – man visada patiko rankdarbiai“, – pasakoja Svetlana.
Jiedu su vyru turi nuosavą namą, kurio pirmajame aukšte yra neįrengta patalpa – ten būtų idealu įrengti siuvimo saloną, kuriame ir pati siūtų, ir kitas moteris galėtų kviesti pasimokyti. Šiai svajonei įgyvendinti reikia pinigų, kurių Svetlana neturi.
2018 m. balandžio 24 d. moteris kreipėsi į Valstybinę darbo biržą, netrukus peivadintą Užimtumo tarnyba prie Socialinės ir darbo ministerijos (SADM). „Mane priėmusiai darbuotojai pasakiau, kad norėčiau siūti, gaminti rankdarbius. Ji patarė rašyti savarankiško užimtumo rėmimo paraišką. Nedelsdama ją parašiau ir nusiunčiau į Užimtumo tarnybą. Man atsakė, kad paraiška gera, bet neturiu tokiai veiklai reikalingo išsilavinimo. Paprašiau, kad mane siųstų mokytis. Nuo balandžio iki spalio laukiau, o nesulaukusi jokio pasiūlymo vėl parašiau, kad norėčiau mokytis, bet manęs niekur nesiunčia. Tada atvejo vadybininkė Audra Šataitė mane nusiuntė mokytis į Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą“, – pasakoja pašnekovė.
Profesinės kvalifikacijos neužteko
Užimtumo centre per 6 mėnesius Svetalana įgijo tekstilės rankdarbių gamintojo profesinę kvalifikaciją, gavo pažymėjimą su pagyrimu. Ji pasakoja turėjusi labai gerą mokytoją Nidą: „Nuostabus žmogus, ji mane labai daug ko išmokė. Sakė, kad esu gabi mokinė. Žinot, kai žmogus labai nori, tai ir stengiasi.“
Svetlana sako, kad jai mokėjo stipendiją, tiesa, paskutinius du mėnesius kažkodėl nebemokėjo. Į Trakus Svetlaną savo automobiliu vežiojo jos vyras. Nuvežęs palaukdavo, o po kursų veždavo namo. „Užimtumo tarnybos paprašiau kompensuoti kelionės išlaidas. Sako, galit važiuoti autobusais. Kokiais autobusais, juk jie nepritaikyti!“, – moteris stebisi išgirstu atsakymu. Įrodžiusi, kad į kursus kitaip negalėtų atvykti, gavo 17 eurų kompensaciją – pasirodo, buvo paskaičiuota kelionės viešuoju transportu kaina su nuolaida. Tik kai Svetlana kreipėsi į SADM, jai pradėjo mokėti kompensaciją už sunaudojamus degalus.
Pasibaigus kursams moteris vėl parašė paraišką ir vėl sulaukė neigiamo atsakymo. „Tokį atsakymą motyvavo tuo, kad aš, būdama sveika, turėjau įmonę, todėl dabar negaliu gauti savarankiško užimtumo rėmimo subsidijos“, – aiškina moteris.
Ieškojo teisybės
Svetlana pasakoja, kad savo įmonę turėjo būdama sveika. Nuo 2004 metų ji verslu užsiimti nebegalėjo, todėl įmonė buvo likviduojamųjų sąraše, bet moteris nebuvo iki galo sutvarkiusi dokumentų. Apie tai išgirdusi, tą pačią dieną kreipėsi į Registrų centrą, ir įmonė iš karto buvo likviduota. „Kažkoks absurdas, – sako Svetlana. – Mane siuntė mokytis, kad turėčiau galimybę kreiptis dėl subsidijos, bet dabar man sako, kad negaliu gauti paramos, nes būdama sveika, turėjau įmonę!“
Svetlana bandė ieškoti teisybės – nusiuntė laišką ir į SADM. Pasak pašnekovės, atsakyme buvo rašoma, kad nėra priežasčių, kodėl jai negalėtų būti skiriama parama. Vis dėlto Užimtumo tarnyboje Svetlana išgirdo – jei nesutinka su tarnybos sprendimu, per mėnesį gali kreiptis į teismą. Moteris taip ir padarė.
Ieškodama pagalbos Svetlana kreipėsi ir į Seimo kontrolierių: „Viską papasakojau, parašiau, kad eina laikas, dar nežinia, kada bus teismas, per tą laiką pamiršiu, ko išmokau. Gavau atsakymą, kuriame rašoma, kad, jei teismas nuspręs, jog mano teisės pažeistos, paraiška bus išnagrinėta, ir viskas bus atstatyta. Žodžiu, kažkoks stumdymas nuo vieno prie kito.“
Laukdama, kol išaiškės, ar turi teisę gauti paramą, Svetlana nesėdi rankų sudėjusi. Baigė Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuotus reklamos organizavimo kursus – gal šie nauji įgūdžiai kada nors pravers. Skaito darbo skelbimus, bet jai tinkamų darbo skelbimų pasitaiko retai, jie greitai išgraibstomi. „Pavyzdžiui, buvo saldainių pakuotojo vieta, paskambinu – jau užimta. Moteris sako, kad galėtų dirbti prie kompiuterio, atsakinėti į telefono skambučius, sugebėtų atlikti ir kitas nelabai sudėtingas užduotis.
Užimtumo tarnyboje Svetana taip pat gavo keletą adresų, kur galėtų kreiptis. Viena iš siūlomų darbo vietų buvo leidykloje prie spausdinimo staklių, bet ten paskambinus paaiškėjo, kad į darbo vietą savarankiškai nepatektų, nes yra laiptai. „Kodėl man apskritai siūlė ten skambinti, jeigu aplinka nepritaikyta?“ – stebisi moteris.
Pasiūlė kreiptis ir į socialinę įmonę – siuvyklą, bet Svetlana dvejoja, ar galėtų dirbti tokį darbą. „Paskambinau, pakvietė ateiti, parodyti, ką moku. Gal ir reikėtų nueiti, bet bijau, nesu profesionali siuvėja, o toks darbas reikalauja daugiau įgūdžių, greičio.“
„Mano vyras jau pensininkas, o aš per mėnesį tegaunu 274 eurus neįgalumo išmokos. Labai norėčiau dirbti, bet negalią turinčiam žmogui susirasti darbo vietą labai sudėtinga. O kad įgyvendinčiau svajonę siūti, man reikia pinigų, – baigiant pokalbį sako Svetlana.
Ji priduria – kai buvo atmestas jos savarankiško užimtumo rėmimo projektas, ji klausė, ką dabar daryti, kur eiti su savo rankdarbiais. Užimtumo tarnybos darbuotoja atsakiusi: „Ką aš jums galiu pasakyti? Jūs gi neįgali, niekas nenori neįgalių“. Svetlana vis dėlto pasiryžusi nenuleisti rankų ir siekti savo svajonės.
Užimtumo tarnybos konsultantė Audra Šataitė, komentuodama Svetlanos situaciją, pabrėžė, kad ji buvo perspėta, jog teisę gauti savarankiško užimtumo rėmimo subsidiją turi tik pirmą kartą pradedantys savo verslą, išimtys niekam nedaromos, tiesa, neįgaliesiems suteikta pirmumo teisė gauti paramą. A. Šataitė Svetlanai pataria pabandyti dirbti pagal savarankiškos veiklos pažymą.
Sraipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
