Jei darbingo amžiaus gyventojas neturi darbo ir per paskutinius keturis mėnesius aktyviai jo neieško, vadinasi, jis nėra bedarbis, o viso labo neaktyvus gyventojas. Vadovaudamasis Europos tarybos ir Europos Komisijos reglamentais tokiu principu nedarbo lygį mūsų šalyje skaičiuoja Statistikos departamentas (SD). Pasak dienraštį „Respublika" konsultavusio eksperto, toks nedarbo lygio skaičiavimas gali būti netikslus, skirtas užtušuoti tikrąją padėtį darbo rinkoje. Ir ne vien Lietuvos, bet ir visos ES.
Šalis viena - rodikliai skirtingi
Padėtį darbo rinkoje šiandien apibūdina keli rodikliai, iš kurių bene svarbiausi yra du - nedarbo lygis ir registruotas nedarbas. Pirmąjį rodiklį apskaičiuoja SD, antrąjį - Lietuvos darbo birža (LDB).
Paprastai rodikliai nesutampa. Pavyzdžiui, pagal oficialius duomenis, 2010 metų trečiąjį ketvirtį nedarbo lygis sudarė 17,8 proc., registruotas nedarbas - 14,8 proc.
Statistikoje mažai susigaudančiam žmogui sunku suvokti, kuo skiriasi šie du rodikliai, kodėl jie yra skirtingi, kuris iš jų teisingas ir realiai atspindi situaciją Lietuvos darbo rinkoje?
Paradoksą pasišovė paaiškinti SD Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėja Violeta Skamaročienė. Anot jos, abu rodikliai teisingi. “Nedarbo lygis vertinamas remiantis gyventojų užimtumo apklausos duomenimis. Tyrimas atliekamas visose Europos Sąjungos šalyse taikant bendrą metodiką", - tvirtino statistikė.
Anot jos, Lietuvoje norint išsiaiškinti nedarbo lygį, atrenkama 8 tūkst. namų ūkių, kuriuose gyvena apie 14 tūkst., arba 0,5 proc., penkiolikos metų ir vyresnių šalies gyventojų. Atrinkus bedarbius, jų skaičius lyginamas su bendra darbo jėga, po to apskaičiuojamas bendras procentas.
LDB savo tyrimą, V.Skamaročienės tvirtinimu, atlieka daug paprasčiau. Registruoto nedarbo lygis nustatomas biržoje registruotų bedarbių skaičių procentine išraiška palyginus su darbingo amžiaus gyventojais.
Kita vertus, toli gražu ne visi piliečiai ieškodami darbo kreipiasi į darbo biržą. Todėl apklausos būdu surinkti duomenys tarytum ir turėtų būti tikslesni nei LDB skelbiama statistika. Tačiau abejonių kelia sąvokos, kuriomis atlikdamas savąją apklausą naudojasi Statistikos departamentas.
Sąvokų skruzdėlyne
Kas yra darbingo amžiaus gyventojai, lyg ir aišku, bendros darbo jėgos ir bedarbių sąvokos aiškinamos skirtingai, o nedarbo lygio tyrime - dar ir painiai. Birža bedarbiu laiko tą žmogų, kurio amžius - nuo 16 metų iki pensijos. Tačiau atlikdamas apklausą SD bedarbio sąvokai suteikia jau visai kitokią prasmę. Anot departamento Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėjos, apibūdinant bedarbį čia naudojamasi dar vienos pasaulinio lygio, šįkart - Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) - apibrėžimu.
„Bedarbis yra nedirbantis 15-74 metų amžiaus asmuo, kuris aktyviai ieško darbo (per paskutines keturias savaites kreipėsi į valstybinę darbo biržą ar privačią įdarbinimo agentūrą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testą, dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrenginių savo verslui, bandė gauti verslo liudijimą, licenciją, kreditą) ir per apibrėžtą laikotarpį (dvi savaites) gali pradėti dirbti", - citavo TDO V.Skamaročienė.
Keista, tačiau nedirbančių ir nesimokančių piliečių, kurie pagal pateiktą apibrėžimą aktyviai neieško darbo, tarp bedarbių nėra. “Tai - neaktyvūs gyventojai, tačiau jie - ne bedarbiai. Argi galime žmogų, kuris gali sau leisti nedirbti ir nedirba, pavyzdžiui, namų šeimininkę, vadinti bedarbe?" - retoriškai klausė SD Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėja.
Tuo tarpu finansų analitikas Petras Navikas mano, kad atmetus tuos žmones, kurie TDO apibrėžime vadinami neaktyviais gyventojais, nedarbo lygio statistika bus nepilna. „Keista man ta ES praktika manipuliuoti sąvokomis. Galbūt šitaip stengiamasi nuslėpti tikrąją padėtį? Girdi, gyvename geriau, nei iš tikrųjų yra? Juk keista priskirti žmogų, kuris dėl kažkokių jam vienam težinomų priežasčių keturis mėnesius neieškojo darbo, ne prie bedarbių, o prie kažkokių mistinių neaktyvių gyventojų", - stebėjosi P.Navikas.
Koks nedarbo lygis iš tikrųjų?
P.Naviko tvirtinimu, nustatyti tik-rąjį oficialaus nedarbo lygį šalyje iš tiesų nėra paprasta. „Tačiau pažiūrėkime, ką bedarbiu laiko mūsų liaudis, - mano įsitikinimu, iš masių kilęs bedarbio apibrėžimas bus tiksliausias. Manau, bet kuris lietuvis patvirtins, jog oficialus bedarbis yra tas, kuris nėra vaikas, moksleivis, studentas, pensininkas ar neįgalusis (išskyrus tuos pensininkus, moksleivius, studentus ar neįgaliuosius, kurie dirba) bei neturi oficialaus darbo, kurio savaitinė trukmė yra įstatymuose numatytos 42 valandos", - dėstė finansų analitikas.
Anot jo, žinant, koks bendras Lietuvos gyventojų skaičius ir iš jo atėmus dirbančiuosius, ikimokyklinio amžiaus vaikus, nedirbančius studentus, moksleivius, pensininkus ir neįgaliuosius, taip pat emigravusius iš šalies žmones, įmanoma tiksliau sužinoti, kiek žmonių nedirba oficialiai. „Manau, gautą skaičių reikėtų palyginti su galinčiųjų dirbti skaičiumi, nustatyti procentus ir tai galėtų puikiausiai atspindėti bendrą nedarbo lygį", - svarstė P.Navikas.
„Respublika" pabandė suskaičiuoti, koks skaičius tai galėtų būti. Statistikos departamento duomenimis, 2010-ųjų pradžioje Lietuvoje gyveno 3254,6 tūkst. žmonių. Iš jų 1258,6 tūkst. yra dirbantieji, 910 tūkst. vaikai ir paaugliai iki 18 m. amžiaus (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys), 723,6 tūkst. - nedirbantys pensininkai ir nedirbantys neįgalieji (“Sodros" duomenys), dar apie 20 tūkst. piliečių emigravo iš šalies. Atėmus minėtuosius skaičius, išeitų, kad pas mus nedirba 342,4 tūkst. Lietuvos gyventojų, arba daugiau nei 23 proc. nuo bendro galinčiųjų dirbti skaičiaus.
Žinoma, šis skaičius šokiruoja, palyginti su tais rodikliais, kuriuos skelbia SD ir LDB.
„Be abejo, statistikai dėl tokio skaičiavimo pyks. Sakys, kad čia neįskaičiuotas neoficialus nedarbas - juk daug nelegalių darbuotojų dirba statybos, miškininkystės, kituose sektoriuose. Be to, nėra tikslių duomenų, kiek yra dirbančių moksleivių ir studentų. Tačiau tuomet galbūt atskirkime oficialų nedarbo lygį nuo neoficialaus ir duomenis skelbkime atskirai, - toks atskyrimas vis realiau atspindėtų tikrąją padėtį", - svarstė P.Navikas.
Vidmantas Užusienis
