Vilniaus universitetas pastarąjį pusmetį vykdė Lietuvos mokslo tarybos (LMT) remiamą projektą „Socialinės politikos reakcijos į COVID-19 krizės pasekmes: nedarbo ir skurdo padėties analizė, tarptautinė patirtis ir rekomendacijos Lietuvai“. Projekto metu atliktų darbų pagrindu buvo parengtos rekomendacijas socialinės politikos tobulinimui.
Šio projekto vadovas profesorius Romas Lazutka pastebėjo, kad Lietuvos ekonomika nuo COVID – 19 pandemijos nukentėjo beveik mažiausiai ES. 2020 m. I ketvirtį Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas buvo lygus nuliui, o antrą ketvirtį – smuko tik 5,9 proc.
„Tuo metu Europos Sąjungos (ES) vidutiniai rodikliai buvo neigiami nuo pirmo ketvirčio, atitinkamai, – 3,3 proc. ir – 11,4 proc. Paradoksalu, tačiau nedarbas nuo vasario iki rugsėjo mėn. Lietuvoje išaugo daugiausiai – net 3,3 proc. punkto ir pasiekė 9,8 proc. ES nedarbo lygis siekė tik 7,5 proc., o jo augimas 20 šalių nesiekė 2 proc.
Toks spartus nedarbo augimas rodo, kad Lietuvoje darbuotojai greitai atleidžiami reaguojant į verslo sąlygų pokyčius. Bedarbių skaičius užimtumo tyrimo duomenimis 2020 m. III ketvirtį, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų ketvirčiu, išaugo 48,3 tūkst., o palyginti su 2020 m. I ketvirčiu – beveik 31 tūkst.“ – komentavo profesorius.
Pasak R. Lazutkos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, kad nuo 2020 m. kovo 1 d. iki lapkričio 12 d. naujai į darbą priimta 421 tūkst., o atleista tik 410 tūkst. asmenų (SADM, 2020). Taigi užimtųjų skaičius turėjo ne sumažėti, bet išaugti.
„Deja, užimtųjų skaičius iš tikrųjų sumažėjo 44 tūkst. O registruotų bedarbių skaičius išaugo 70 tūkst. Neatitikimas tarp registruotų ir Užimtumo tyrimu nustatyto bedarbių skaičiaus rodo bedarbių registracijos tvarkos neatitikimą realiai padėčiai darbo rinkoje.
Registruotų bedarbių skaičius gali viršyti tyrimu nustatytų skaičių dėl dviejų pagrindinių priežasčių – Užimtumo tarnyboje registruojasi neaktyvūs asmenys. Taip pat registruojasi neformalios darbo rinkos dirbantieji. Registruotis bedarbius skatina ir specialaus laukimo laikotarpio nebuvimas savanoriškai išeinantiems iš darbo. Yra bendras laukimo laikotarpis 8 dienos – visiems išskyrus atleistus iš darbo dėl jų kaltės, kuriems nustatytas 3 mėn. laukimo periodas“, – aiškino profesorius.
Anot jo, Lietuvos Vyriausybė, reaguodama į pandemijos sukeltus iššūkius darbo rinkoje, pasitelkė dvi užimtumo rėmimo priemones, kurias taiko ir dauguma kitų šalių.
„Pirma, nuo pavasarinio karantino pradžios 2020 m. kovo mėn. iki tų pačių metų lapkričio pabaigos subsidijos suteiktos 24 tūkst. darbdavių.
Antra, reaguojant į ugdymo įstaigų veiklos sustabdymą, buvo pakoreguota teisė į ligos išmoką, o ja galėjo pasinaudoti 26 tūkst. darbuotojų – mažamečių vaikų tėvų, išmokėta 88 mln. eurų. Tai – bene vienintelis atvejis Lietuvoje, kai pandemijos pasekmių švelninimui nebuvo kuriama speciali priemonė, bet pritaikyta veikianti ligos socialinio draudimo sistema“, – komentavo R. Lazutka.
Anot jo, kitos priemonės nukreiptos į bedarbių pajamų apsaugą.
„Jomis Lietuva išsiskiria tarptautiniu mastu. Pirma, Lietuva įvedė naują laikiną darbo paieškos išmoką. Ji mokama iš valstybės biudžeto kaip 42 eurų per mėn. priedas tiems, kas turi teisę į „Sodros“ nedarbo išmoką, o visiems kitiems nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims – užsiregistravusiems Užimtumo tarnyboje – išmoka buvo po 200 eurų. Tam tikslui nuo 2020 m. birželio 12 d. iki lapkričio 19 d. išleista 95,4 mln. eurų. Dauguma šalių laikinų išmokų neįvedė, bet dalis ES šalių turi pastovias socialinės paramos išmokas bedarbiams.
Lietuvoje ir kitose šalyse nuolat veikia nedarbo draudimo sistemos. Tų sistemų parametrai atskirose šalyse kiek skirtingi. Lietuvoje teisę į 9 mėn. trukmės nedarbo išmoką įgyja bedarbiai, turintys bent 12 mėn. draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių. Jiems mokama išmoka, kurios dydis priklauso nuo buvusio atlyginimo dydžio“, – teigė profesorius.
Nepaisant valstybės pagalbos, anot R. Lazutkos, daugiau kaip pusė bedarbių skursta.
„Dažniausiai darbo netenka tie žmonės, kurie uždirba mažai, jie nėra pakankamai išsilavinę, neturi kompetencijų. Dažnai jie dirba už minimalią algą ir net jeigu jų išmoka sudaro 70 proc. jų algos suma nėra didelė.
Tačiau svarbu kelti klausimą, ne kiek reikėtų didinti išmoka, bet kiek prailginti jos gavimo laikotarpį. Jeigu žiūrėsime į užsienį šalys paprastai pratęsia išmokos mokėjimo laiką arba sumažina kriterijus, kuriais remiantis skiriama išmoka. Pavyzdžiui, kad neseniai įsidarbinę ir šiuo metu praradę darbus žmonės irgi galėtų pretenduoti į nedarbo išmoką“, – pastebėjo R. Lazutka.
Pasak jo, užsitęsus bedarbystei ilgiau nei 9 mėn., asmuo Lietuvoje nebegali tikėtis nedarbo išmokos. Lietuvoje, pandemijos metu, nedarbo draudimo išmokos gavimo sąlygos nebuvo palengvintos ir mokėjimo trukmė nebuvo prailginta.
„Daugelis šalių kaip tik, atvirkščiai, koregavo nedarbo draudimo išmokų tvarkas – keitė jų prieinamumą (gavimo sąlygas), mokėjimo trukmę ir dydžius. Iš viso pakoreguotos nedarbo draudimo tvarkos 12 ES šalių.
Todėl Lietuvoje irgi galėtų būti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo trukmė prailginta nuo dabartinių 9 iki 12 mėn. O socialinio draudimo stažo reikalavimas galėtų mažėti nuo 12 iki 6 mėn. Rekomenduojamas priemones būtų galima atšaukti, kai kai nedarbas ima mažėti tris ketvirčius iš eilės.
Tam, kad prailginus išmokos mokėjimo trukmę, o krizių metu ir sutrumpinus draudimo stažo reikalavimus nepadidėtų moralinė rizika, t. y. kad neplistų praktika, kuomet sąmoningai įsidarbinama trumpam laikotarpiui ir, išėjus iš darbo, neskubama vėl įsidarbinti, rekomenduojama įvesti 1 mėnesio laukimo periodą išėjusiems iš darbo savo noru, t. y. išmoka pradedama mokėti tapus bedarbiu tik nuo antro mėnesio pradžios“, – siūlė R. Lazutka.
