Sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas patvirtino 2008 m. kompensuojamųjų vaistų kainyną, įsigaliosiantį kovo 24 d., - pagal jį nustatomos bazinės, valstybės kompensuojamos, vaistų kainos ir priemokos dydis pacientams.
Kaip informavo Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), po naujojo kainyno patvirtinimo 119 preparatų priemokos pacientams mažėjo. Daugiau nei pusės šių preparatų priemoka sumažėjo iki 5 litų. Šiek tiek daugiau nei penktadaliui (20,2 proc.) priemoka krito dar daugiau - iki 10 litų. Beveik dešimtadaliui vaistų priemoka sumažėjo 20-50 litų. Daugiausia krito širdies, nervų, psichikos, onkologinių ligų, cukrinio diabeto vaistų priemokos.
Vaistų priemokos krito gamintojams sumažinus Lietuvai deklaruojamas medikamentų kainas arba po derybų su farmacininkais.
Po kainyno patvirtinimo priemoka pacientams nežymiai išaugo 84 vaistams.
Daugiau nei 40 proc. preparatų priemokos augimas nesiekė vieno lito. Trečdalio priemoka ūgtelėjo 1-5 litų. Šiek tiek daugiau nei dešimtadaliui priemokos augimas siekė 5-10 litų.
Priemokos augimą minėtiems preparatams, kaip teigia SAM atstovai, lėmė dvi esminės priežastys. Pirmoji - vaistą teikia vienintelis tiekėjas, nesutikęs nuleisti kainos iki lyginamųjų šalių lygio, į kurį orientuojasi Lietuva, nustatydama kompensuojamą vaisto kainos dalį. Arba atitinkamoje vaistų grupėje atsirado pigesnis analogiškas, dažniausiai generinis medikamentas, t.y. originalaus preparato analogas, pagal kurį nustatyta mažesnė kompensuojama kaina.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, vaistų kompensavimo sistema veikia taip, kad valstybė pacientui kompensuoja mažiausią galimą tos pačios veikliosios medžiagos vaisto kainą atitinkamoje grupėje. Pvz., jei širdies ligas galima gydyti trimis tos pačios veikliosios medžiagos, tačiau skirtingų gamintojų teikiamais vaistais, valstybė kompensuos pigiausią preparatą. Pacientas, kuris norės rinktis kito gamintojo brangesnį medikamentą, kainos skirtumą turi padengti pats.
SAM atstovai ragina kiekvieną pacientą savo gydytojo pasiteirauti, ar nėra išrašytų vaistų analogų, už kuriuos priemoka pacientui bus mažesnė. Juo labiau kad gydytojai ir vaistininkai yra įpareigoti suteikti informaciją apie galimus vaisto analogus, pigiausius preparatus, priemokos dydį ir pan. Mat vaisto veikliajai medžiagai esant tai pačiai gamintojų kainos gali skirtis dėl skirtingų vaistų gamybos sąnaudų ir pan.
Aida Valinskienė