Nagingas ūkininkas įdarbino vėją

Daž­nas vai­ruo­to­jas ar ke­lei­vis, va­žiuo­da­mas Sim­no kryp­ti­mi, Li­kiš­kė­lių kai­mo ri­bo­se prie pat ke­lio pa­ste­bi be­si­su­kan­čius vė­jo jė­gai­nės spar­nus. Jos sa­vi­nin­kas ir kon­struk­to­rius Jur­gis Dum­bliaus­kas sa­ko, kad šis sta­ti­nys – vai­kys­tės sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas. Tie­sa, kaip ti­ki­na ūki­nin­kas, kon­struk­ci­ja dar ne­baig­ta, tad ir di­de­lės nau­dos nė­ra.

Spar­nai – tri­spal­viai

„Štai ten, ki­ta­pus ke­lio, bu­vu­sia­me Ša­ka­lio ūky­je, ma­no vai­kys­tės me­tu gir­nas su­ko ga­lin­gas vė­jo ma­lū­nas. Kas tas Ša­ka­lis bu­vo, aš ne­si­do­mė­jau, bet ma­lū­no vaiz­das iki da­bar at­min­ty­je sto­vi. Mes, vai­kai, ka­bi­no­mės į jo spar­nus, leng­vai ke­lis pa­kel­da­vo. Nuo tų die­nų sva­jo­jau įdar­bin­ti vė­ją. Kur ras­da­vau tam tin­ka­mą me­ta­lo kon­struk­ci­ją, na­mo tem­piau. Tre­jų me­tų pri­rei­kė, kol su­konst­ra­vau tą, ką da­bar ma­to­te", – pa­sa­ko­ja Jur­gis. Jis sa­vo spar­nuo­tą sta­ti­nį va­di­na vė­jo ma­lū­nu. Anks­čiau to­kie ma­lė grū­dus, per­pum­pa­vo van­de­nį, da­bar­ti­niai va­rian­tai – vė­jo jė­gai­nės.

Pa­šne­ko­vas sta­ti­niui pa­si­rin­kęs vė­juo­tą aukš­tė­les­nę so­dy­bos vie­tą, kur vė­jo ran­da­si net ir tuo­met, kai ki­tur ty­lu. Spar­nus nu­da­žė Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vo­mis. Aiš­ku, dėl jų nau­do­ji­mo net su se­niū­nu pa­si­ta­rė, kad neuž­si­trauk­tų ne­šlo­vės.

Bū­ti­na ener­gi­jos kau­pi­mo sis­te­ma

Pra­skrie­jus vė­jo gū­siui įren­gi­nys net dre­ba nuo spar­taus spar­nų su­ki­mo­si, bet Jur­gis ti­ki­na, kad jis ne­tu­rė­tų nu­virs­ti, tvir­tas pa­grin­das gi­liai į že­mę įkas­tas.

„Vė­jas nė­ra pa­sto­vus, tad ir sro­vė ne­pa­sto­vi, lem­pu­tės ne­at­lai­ko daž­nų svy­ra­vi­mų, per­de­ga. Pla­nuo­ju to­bu­lin­ti, įreng­ti ener­gi­jos kau­pi­mo sis­te­mą, kad jos pa­kan­ka­mai tu­rė­čiau vi­sos so­dy­bos ap­švie­ti­mui, bui­čiai", – sa­ko me­cha­ni­za­to­riaus spe­cia­ly­bę tu­rin­tis ūki­nin­kas.

Dar du vė­jo ma­lū­nė­liai su­ka­si jo so­dy­bo­je: esan­tis ant ūki­nio pa­sta­to sto­go ro­do vė­jo kryp­tį, o įreng­tas prie tven­ki­nio – skir­tas vai­kai­tei Ga­bi­jai pa­si­džiaug­ti. Mat šis – su ke­tu­riais spal­vin­gais spar­nais, ku­rie su­ka­si skir­tin­go­mis kryp­ti­mis.

Gra­žiai pri­žiū­ri­mos so­dy­bos na­gin­gam šei­mi­nin­kui ma­lo­nu, kad žmo­nės do­mi­si vė­jo ma­lū­nais, po ke­lis au­to­mo­bi­lius sa­vait­ga­liais už­su­ka kon­struk­ci­jų ap­žiū­rė­ti. Jau ne vie­nas iš jo kie­mo iš­va­žia­vo su min­ti­mi pa­si­sta­ty­ti pa­na­šų įren­gi­nį, ku­ris ge­bė­tų iš­nau­do­ti ne­pa­sto­vios kryp­ties vė­ją ar jo gū­sius.

Aldona KUDZIENĖ