Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Rusijos apribojimai lietuviškiems pieno produktams politologui Nerijui Maliukevičiui sukelia deja vu. Jis prisimena, kaip, uždarius naftotiekį „Draugystė“, Lietuva taip pat tikėjosi gauti oficialią informaciją.
„Rusija kompleksiškai taiko įvairias spaudimo priemones (pradedant kariniais manevrais prie mūsų sienos karinių, transporto ribojimu). [...] Manau, kad tai savotiška krizė, reikia ją adekvačiai vertinti ir neapgaudinėti savęs“, – įsitikinęs jis. Tačiau ministras Vigilijus Jukna tikina, kad Lietuva savęs neapgaudinėja, padėtį stebi ir vertina labai objektyviai.
V. Juknos teigimu, į padėtį reaguojama per žemės ūkio atašė, o Maisto ir veterinarijos tarnyba ėmėsi papildomų priemonių išvežamai produkcijai patikrinti. „Dirbama tikrai ne pirmą dieną ir reagavome nuo pat pradžių, kai prasidėjo problemos“, – tvirtina jis. Beje, pasak ministro, „reakcija gal ir mūsų žiniasklaidoje per didelė, nes oficialių pranešimų neturime“.
Tačiau ekonomistas Nerijus Mačiulis stebisi, kodėl informacija apskritai pateikiama per žiniasklaidą. Jo įsitikinimu, atsakingos Lietuvos institucijos su Rusijos institucijomis turėtų bendrauti tiesiogiai ir suteikti informaciją Lietuvos įmonėms, kad šios galėtų priimti reikiamus sprendimus.
„Pienas ir pieno produktai – ne žvyras [...]. Lietuvos pieno produktų eksportas į Rusiją siekia apie 0,5 mlrd. litų, todėl yra ne tik tų kelių stambių pieno įmonių problema, bet ir susijęs su visos Lietuvos ekonomikai galimais iššūkiais“, – pastebi N. Mačiulis.
N. Maliukevičius pabrėžia, kad Lietuvai turėjo užtekti laiko suprasti, jog bus „įjungti ir kiti poveikio mechanizmai“. Todėl, jo teigimu, ir valstybinės institucijos, ir pieno gamintojai turėjo galimybę tai apmąstyti bei pakeisti tam tikras kryptis: pasitelkti ekonomines verslo priemones ir tyliąją diplomatiją Europos Sąjungos ir Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) mastu.
„Pasakysiu paradoksaliai, šitą situaciją reikia pakreipti sau naudinga linkme. Reikia parodyti, kad Rusija, nors ir deklaruoja europietišką kryptį ar europietiško verslo principus, vis tiek taiko labai konkrečias preferencines sąlygas, riboja“, – svarsto N. Maliukevičius.
O tai, kad aukščiausi Lietuvos pareigūnai nesusitaria, kokių priemonių imtis, politologas vadina šaliai kenksminga politine realybe, kai tam tikras situacijas bandoma išnaudoti politinėms batalijoms. „Svarbiausia mūsų pirmininkavimo reputacija ir verslo interesai. Galima būtų mobilizuoti partijų ar politinio elito susitarimą ir elgtis bei šnekėti vienu balsu“, – teigia N. Maliukevičius.
Paklaustas, ką pirmiausia reikėtų padaryti, N. Mačiulis pabrėžia, kad Lietuvos institucijos turi gauti labai aiškią informaciją, kokio pobūdžio yra apribojimai: ar tai vieno asmens (Genadijaus Oniščenkos) iniciatyva, ar centralizuotos priemonės prieš Lietuvos gamintojus bei eksportuotojus.
Pastarosios priemonės, ekonomisto įsitikinimu, reikštų, kad Lietuvai reikia kreiptis į Europos Komisiją ir PPO. „Galbūt [...] Lietuvos institucijos oficialaus patvirtinimo apie eksporto apribojimą negauna, kad neturėtų oficialaus pagrindo kreiptis į PPO“, – svarsto N. Mačiulis.
