Lietuva yra viena aktyviausiai Europos Sąjungos (ES) fondų galimybėmis besinaudojančių valstybių, tačiau dažnai nuogąstaujama, kad lėšų prašo mažiausiai. ES paramą administruojantys specialistai pabrėžia, kad Lietuvą reikėtų lyginti su panašaus pragyvenimo lygio šalimis ir turėti omenyje, kad minimali mėnesinė alga - ES paramos atspirties taškas - pas mus yra tik 800 litų.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Europos Sąjungos struktūrinės paramos departamento direktorės Nijolės Mackevičienės, esant tokiai sudėtingai ekonominei situacijai tiek Europoje, tiek Lietuvoje aktualios tampa Europos socialinio fondo (ESF) ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo (EGF) lėšos. Daugumai darbo netekusių asmenų parama kaip tik ir ateina iš šių fondų. Paramą bedarbiai gauna ne grynais pinigais, o teikiant kvalifikacijos įgijimo, kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugas, skatinant savarankišką užimtumą.
N. Mackevičienės duomenimis, nuo 2007-ųjų EGF paramos yra paprašiusios 16 ES valstybių. Pagal pateiktų paraiškų skaičių Lietuva dalijasi 3-4 vietomis su Italija, abi pateikusios po 5 paraiškas. Bedarbiui lietuviui grąžinti į darbo rinką vidutiniškai tenka 1500 eurų, Italijos bedarbiui - 5 tūkst. 814 eurų.
„Šiandien Europos Komisijai iš viso pateikta 51 paraiška iš 16 ES šalių. 5 yra mūsų paraiškos. Latvija, Estija nepateikė nė vienos“, - sakė N. Mackevičienė.
Anot jos, Darbo biržai suskaičiavus, kiek žmonių bus apmokyta, kiek mokymai truks, kainuos, formuojama paraiška.
Specialių mokymo programų įkainiai skirtingose ES valstybėse gali būti nevienodi. Kalbant apie Lietuvą į paraišką įtrauktų priemonių įkainiai susiję su minimaliu mėnesio atlyginimu. Lietuvoje ši suma yra maža - 800 litų - dėl to ir EGF paraiškos suma susidaro nedidelė.
„Mes atrodome visiškai normaliai. Dažnai mus mėgsta palyginti su Ispanija, Vokietija, Švedija, klausia, kodėl mes tiek mažai prašome paramos. Tos šalys pateikia milijonines paraiškas, bet, jeigu jose buvo atleista apie 2-3 tūkst. darbuotojų iš tokių įmonių kaip „Nokia, Volvo“, tai su Lietuva neverta net lyginti. Tai neadekvatus palyginimas“, - sakė SADM atstovė.
Kartais Lietuva kritikuojama, kad ji esą per mažai prašo paramos. Tačiau N. Mackevičienė nenorėtų su tuo sutikti ir svarstant tokius klausimus siūlo Lietuvą lyginti su panašaus pragyvenimo lygio šalimis.
„Lenkija šiais metais pateikė dvi paraiškas. Pagal vieną paraišką prašoma 126 tūkst. eurų EGF paramos, pagal kitą - 517 tūkst. eurų. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos EGF paraiškos svyruoja nuo 1 mln. eurų iki 260 tūkst. eurų. Lenkija savo pragyvenimo lygiu yra artimesnė Lietuvai, tai gal su ja ir reikia lyginti, o ne su Ispanija ar Vokietija? Yra visai kitokie pragyvenimo lygiai, įkainiai, mokymosi kursų kaina kitokia ir nustatyti minimumai yra visai kitokie, išmokos, skiriamos bedarbiams, yra dešimt kartų didesnės negu Lietuvoje“, - pridūrė N. Mackevičienė.
SADM atstovė retoriškai klausė, kas nutiktų, jeigu bedarbiams arba atleistiesiems, asmenims, gaunantiems paramą iš EGF, staiga imtume ir padidintume visas išmokas, pavyzdžiui, vietoj 2 tūkst. litų išmokėtume 12 tūkst. Dėl to, anot pašnekovės, tik dar labiau būtų supriešinti bedarbiai. Skaičiuojant išmokas, rengiant paraiškas EGF reikia vadovautis vienodais teisės aktais ir pragyvenimo lygio standartais. Be to, didėjant bendrai paraiškos sumai, didėja dalis, kurią reikės padengti valstybei.
„Mes visiškai pasinaudojame EGF parama taip, kaip yra nustatyta mūsų aktyvias darbo rinkos priemones reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kartais mūsų klausia, kodėl prašoma 5 mln. litų, o ne 10 mln.? Tik reikia nepamiršti, kad negalėsime mokėti daugiau ir negalėsime sumokėti ne tam, kam priklauso, o tai, ko mes nepanaudojome, turėsime sugrąžinti Europos Komisijai. Tai kam tada prašyti penkių milijonų, jei keturis iš jų reikės grąžinti?“ - svarstė SADM Struktūrinės paramos departamento vadovė.
Kad būtų galima pretenduoti į EGF paramą, darbuotojai turi būti atleisti dėl globalizacijos, pasaulio finansų ir ekonomikos krizės. Ar atleidimus sąlygojo globalizacija, ar pasaulio finansų ir ekonomikos krizė, įvertina Ūkio ministerija.
Pagal nustatytus kriterijus, žmonės turi būti atleisti darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių arba darbdavio bankroto ar likvidacijos atvejais. Asmenys, gavę įspėjimą apie atleidimą ir išėję iš darbo savo noru arba šalių susitarimu, taip pat gali pretenduoti gauti paramą, tačiau atleidimas turi būti susijęs su grupės darbuotojų atleidimu. Bet kuriuo iš šių atvejų asmenys turi įsiregistruoti teritorinėse darbo biržose.
EGF parama gali būti teikiama nuo globalizacijos padarinių bei pasaulio finansų ir ekonomikos krizės nukentėjusių įmonių darbuotojams, kai iš įmonės atleidžiama bent 500 darbuotojų per 4 mėnesius arba iš vieno veiklos sektoriaus atleidžiama bent 500 darbuotojų per 9 mėnesius. Išimtiniais atvejais mažoje darbo rinkoje, kai atleidimai iš atskiros įmonės ar sektoriaus smarkiai paveikia užimtumo lygį ir vietos ekonomiką, atleistųjų skaičius gali nesiekti 500.
Ryškiausi EGF lėšų panaudojimo pavyzdžiai Lietuvoje - jau įgyvendintas projektas, skirtas atleistiesiems iš „Alytaus tekstilės“. Jau pradėti įgyvendinti projektai, skirti buvusiems AB „Snaigės“, pastatų statybų, drabužių siuvimo ir baldų gamybos sektorių darbuotojams.
Nuo 2009 m. EGF finansuoja 65 proc. prašomos paramos sumos, kitą dalį dengia valstybė narė.
Statistikos duomenimis, šiuo metu nedarbas Lietuvoje yra 14,3 proc. Nedarbas ES siekia 9,6 proc.
