Artėjanti globalinė recesija ne tik kaitina emocijas, bet ir verčia vyriausybes peržiūrėti savo ekonomines programas.
Tiek ES, tiek JAV valdžia nustatė vienodą diagnozę savo ekonomikoms. Abi teigia, jog šį kartą šalys susidūrė su Keinso (John Maynard Keynes) aprašyta situacija – staigiu ir stipriu paklausos smukimu (žlugus ją maitinusiam kreditui). Aiški ir jų išvada - paklausą reikia reanimuoti.
Ekonomikos politikos arsenale tokiam atvejui yra Keinso aprašyti instrumentai – valstybės išlaidų didinimas, nesibaidant neišvengiamo deficitinio biudžeto išlaidų finansavimo. Tai vienintelis realus stipresnio nukeipstančios paklausos sužadinimo būdas, nes visi kiti – įkalbinėti žmones daugiau išlaidauti, mažiau taupyti, skolintis ir pirkti ar bent daugiau eksportuoti ar patiems vykt uždarbiaut užsienyje – nei realūs, nei greit veikiantys.
Taip jos dabar ir daro. Kaip paskelbė JAV išrinktasis prezidentas B.Obama, būsimoji JAV vyriausybė numato didžiulę paklausos skatinimo injekciją – 700 mlrd. dolerių, numatytų išleisti per ateinančius dvejus metus (nepainiokime su kitais 700 mlrd. dolerių, kuriuos jau pateikė dabartinė JAV vyriausybė finansų institucijoms gelbėti. Be to, JAV centrinis bankas ir iždas paleis veikti 200 mlrd. dolerių programą, kurios pagalba bus palengvintos ir paskatintos vartotojiško kredito sąlygos (pirmiausia paskolos automobiliams pirkti).
Ką tik analogišką paklausos skatinimo planą paskelbė ir Europos Komisija (EK). Juo numatoma paraginti visas ES šalis nares padidinti valdžios išlaidas 170 mlrd. eurų ir iš ES biudžeto bei Europos investicijų banko kreditais pridėti dar 30 mlrd. eurų. Šios papildomos viešojo sektoriaus išlaidos sudarys 1,5 proc. ES bendrojo vidaus produkto (BVP), taigi, maždaug tokiu dydžiu jos gali „timptelt už plaukų“ ir 2009 bei paskesniųjų metų gamybą Bendrijoje.
Į papildomą paklausos skatinimą orientuotos ir kitos abiejų ekonominių milžinų priemonės – mokesčių mažinimas. B. Obamos programa numato mažinti mokesčius viduriniam amerikiečių sluoksniui (ir nemažinti jų turtingiausiems), ES ragins šalies nares mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) paslaugų sektoriuje (skatinant, kad nemažėtų jų vartojimas ir taip būtų išsaugotos darbo vietos) bei sumažinti socialinio draudimo įmokas, išskaitomas iš mažesnių pajamų (kad pagerėtų menkos kvalifikacijos žmonių įdarbinimo galimybės).
Taip, visa tai didins biudžeto deficitą. Tiesa, JAV vyriausybei tai niekada nebuvo didelė problema (nors deficitas gali padidėti iki 5-6 proc. BVP; JAV situacija šia prasme unikali, dėl dolerio padėties pasaulio ekonomikoje JAV skolintis yra santykinai pigu ir kartais net naudinga, o dėl to kylantis dolerio kurso smukimas irgi šaliai anaiptol nėra toks pavojingas, kaip kitų šalių nacionalinių valiutų atveju). Savo ruožtu, EK tvirtina, kad lieka galioti reikalavimas laikytis 3 proc. BVP dydžio biudžeto deficito ribos, tačiau kartu primena, kad 2005 m. koregavus Stabilumo ir augimo paktą to reikalavimo taikymas yra žymiai lankstesnis (pavyzdžiui, šalis gali peržengti 3 proc. ribą, jei jos ūkis įžengia į recesiją; taip pat prailgintas terminas, per kurį šalis turi grįžti prie 3 proc. deficito ribos, jei ji tą ribą viršijo).
Natūralu sunkiais laikais griebtis deficitinio išlaidų finansavimo.
Mes Lietuvoje – irgi taip darom? Ne, mes darom antraip.
Mūsų ir padėtis kiek kitoniška. Namudinės gamybos, taip sakant.
Esmė ta, kad Lietuva susikūrė sau labai nemenkus infliacijos tempus. Ši dabar jau pati save gena. Tai - autonomiška ir didžiulė grėsmė mūsų eksporto konkurencingumui. Todėl naudojimasis deficitinio biudžeto galimybėmis mūsų ūkyje gali skatinti ir palaikyti tą dviženklę infliaciją ir minėtas grėsmes daryti realesnes.
Dviženklę infliaciją, kaip jau nesyk minėta, sugebėjo, pasistengdama, sukurstyti nueinančioji Vyriausybė (ir Seimas). Prie aklos bankų kredito ekspansijos ji prisidėjo mokesčių mažinimu bei atlyginimų didinimu ekonomikai akivaizdžiai kaistant, t. y. tą „kaitimą“ dar pakurstydama.
Dabar naujoji Vyriausybė tuoj ims taisyti ankstesniosios klaidas – didins mokesčius ir bandys prismaugti infliaciją. Tai yra, ekonomikai vėstant, imsis ją dar labiau atvėsinti. Nėra geresnio būdo stabdyti ekonomikos augimą, mažinti užimtumą ir žmonių pajamas kaip viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas.
Tragikomiška, žinoma, situacija.
Infliaciją pristabdyti būtina. Ji graso mūsų prekybai, taigi – visai ekonomikai didelėmis bėdomis. Lietuvos ekonomika yra mažytė ir atvira. Jai keinsistinis paklausos skatinimas deficitinėmis biudžeto išlaidomis žymia dalim išvirstų prekių importo skatinimu. Tai didintų prekybos balanso deficitą, kurį reikėtų dengti skolinantis užsienyje (nes importui apmokėti reikia užsienio šalių valiutų). Skolintis dabar brangu, Lietuvai – dar brangiau, todėl nertumėmės vis mažiau patikimo skolininko kilpą. Mes gi jau skolingi 11 mlrd. litų. Galop tektų prašytis TVF pagalbos (kartu su jų paklausos smaugimo receptais).
Bet nuožmus infliacijos stabdymas kainuos gyventojų realiųjų pajamų mažėjimą. Reikėtų veikti subtiliau.
Pirma, infliaciją paspartina oligopolinės struktūros dažname mūsų ūkio sektoriuje bei energetikos tarpininkavimo monopolininkai. Jų kainų politika prašyte prašosi tikslesnio reguliavimo (gaila, kad tie niekuo nerizikuojantys gigantai taip pat yra ir nemenki partijų ir atskirų jų narių rėmėjai).
Antra, paklausos spaudimą kainoms galima sumažinti nemažinant žmonių realiųjų pajamų – skatinant didesnio masto taupymą. Be to, valstybė šitaip galėtų padidinti viešųjų finansų deficito (jis neišvengiamas) finansavimą vidaus ištekliais, t. y. mažinant poreikį skolintis užsienio valiuta.
Trečia, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mūsų užsienio prekybai. Kaip eksportas yra mūsų ekonomikos dinamizmo garantas, taip importas yra mūsų infliacijos stabdymo veiksnys (dėl galimybės įsivežti pigesnių prekių ir konkurencijos didinimo).
A. Kubiliaus Vyriausybė yra ekonominio paveldo įkaitas. Ji išsilaisvins, jei pastatys ūkį ant normalesnių bėgių. Bet ji turi ir kur kas blogesnę alternatyvą.
