Iš savo patirties daugelis žino, koks yra svarbus darbo kolektyvo mikroklimatas. Pirmiausia, tai priklauso nuo vadovo, nes atsikratyti nesugyvenamo darbuotojo lengviau, nei paties viršininko. Nelengva moraliai dirbti, kai vadovas stengiasi iš darbininko „išspausti paskutinius syvus“, kad tik padidintų pelną. Keletas pastebėjimų iš tyrimo: siūloma išsaugoti „pakilimo metu aukštinamas vertybes“, – manau, kad senosios vertybės turi būti pakeistos, nes jos visada buvo nukreiptos gamybos/našumo/pelno didinimo link. Svarbiausia vertybė – žmogus, jo orumas. 5-oje grafoje nurodyta bendradarbiavimo svarba: „Ilgainiui komandos patobulino kooperacijos ir komunikacijos įgūdžius“, - visiškai su tuo sutinku. To dėlei reikia trumpinti darbo valandas, o likusį iki darbo pabaigos laiką organizuoti pokalbius už „apskrito stalo“, kartu su viršininku svarstyti problemas, pagarbiai išklausant vienas kitą. Kad pasisektų nugalėti kliūtis, svarbu suderintai veikti ir skirti dėmesį kiekvienam bendradarbiui.
Prisiminiau seną istoriją: kartą važiavo magnatas puošnia karieta, traukiama šešetu veislinių arklių, pirktų skirtingose šalyse. Karieta įstrigo liūne, ir kiek vežėjas čaižė arklius – jie nepajudėjo iš vietos. O čia prisigretino valstietis su vežimu, kurį traukė pora arkliukų, – ir lengvai pravažiavo tą pačią pelkę. Sutrikęs magnatas klausia valstiečio: „Kame tavo arklių jėga?“. Ir tas atsakė: „Jūsų arkliai, nors ir stiprūs kiekvienas atskirai, tačiau visi skirtingos veislės, ir nėra tarp jų jokio ryšio. Kiekvienas jų manosi esąs geresnės veislės už kitą ir tempia į savo pusę – šmaukštelsi vienam, o kitas tuo tik pasidžiaugs. Mano gi arkliukai paprasti, vienos mosties: kumelė ir jos kumeliukas. Vos pagrasinsi kuriam botagu – kita dės visas pastangas, kad tik padėtų greta esančiam“.
Išvadas darykite patys...