Franusa Hubertas yra dar VII amžiuje gyvenęs Burgundijos didikas. Jis buvo didelis medžioklės gerbėjas, juo tapęs po žmonos mirties. Pasakojama, kad klajodamas po miškus Kalėdų išvakarėse Hubertas pamatė elnią didžiuliais ragais, tarp kurių spindėjo kryžius. Paveiktas regėjimo, kurį palaikė Dievo ženklu, jis pasikeitė – atsisakė titulų ir paskyrė savo gyvenimą bažnyčiai ir vargšams. Septynis metus jis praleido kalnuose, gyveno asketišką gyvenimą, vėliau buvo įšventintas į vyskupus, o po mirties paskelbtas šventuoju.
Šventasis globėjas
Šv.Huberto dieną medžiotojai pradėjo minėti netrukus po jo mirties. Pirmiausia ši diena buvo pradėta minėti Nyderlanduose ir Belgijoje, o vėliau išplito ir visoje Europoje, atkeliavo ir iki Lietuvos Didžiosios kunigaikštytstės.
Lietuvoje Šv.Huberto dienos minėjimo tradicija atkurta po kelių dešimtmečių pertraukos. Pirmieji ją paminėjo broliai pranciškonai, sukvietę Vilniaus medžiotojų bendruomenę į pamaldas Bernardinų bažnyčioje, o nuo 2007 – ųjų medžiotojų globėjo diena visuomenei skirtu renginiu paminima ir Vilniuje.
Gerėja visuomenės požiūris
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas pasakojo, kad šiemet sostinės Rotušės aikštėję miestiečiams buvo surengta ir edukacinė programa.
„Bandėme parodyti, kad vyrauja klaidinga nuomonė, jog medžioklė yra visiškai nekontroliuojamas procesas. Ne vienas žmogus mano, kad medžiotojai žmonės, kurie užsimetę ant peties šautuvą, tiesiog bastosi po mišką ir žudo gyvūnus. Šiemet renginyje su medžiotojais dalyvavo gamtosaugininkai, policininkai ir miškininkai, kurie parodė, koks griežtas yra medžioklės reglamentavimas ir kuo naudinga medžioklė“, – apie renginį kalbėjo E.Tijušas.
„Valstiečių laikraščio“ pašnekovas pripažino, kad medžiotojus labiausiai ir žeidžia neigiamas visuomenės požiūris į juos. Pasak LMŽD pirmininko pavaduotojo, medžiotojus puola įvairiausi komentatoriai, vadindami juos gyvūnų žudikais ar gamtos niokotojais.
„Žinoma, tai neparodo visos visuomenės požiūrio, tačiau tokia nuomonė egzistuoja ir vienintelis būdas ją pakeisti – parodyti, kad medžiotojų veikla nėra žalinga“, – sakė ne vienerius metus medžiojantis E.Tijušas.
Pokalbininkas pasidžiaugė, kad šiemet Šv.Huberto dienos minėjimas sulaukė ir nemenko žiniasklaidos susidomėjimo, kurie nebeuždavinėjo absurdiškų klausimų, kurie anksčiau buvo pateikiami su išankstiniu nusistatymu.
„Pastebiu, kad visuomenė jau daugiau žino apie medžiotojų veiklą. Žinoma, tokių rezultatų kaip Švedijoje, kur 80 procentų gyventojų med-ioklię vertina teigiamai Lietuvai nebus lengva pasiekti, tačiau tokie renginiai, kaip Šv.Huberto dienos minėjimas praplečia visuomenės žinojimą“, – sakė E.Tijušas.
Svarbi ir ekonomikai
LMŽD pirmininko pavaduotojas mano, kad medžioklė Lietuvoje blogu dalyku laikoma iš principo. „Tai daugiau emocinis dalykas. Kad egzistuoja visuomenės dalis, kuri dėl etinių ar moralinių įsitikinimų yra nusiteikusi prieš medžioklę yra visiškai normalu. Tik gaila, kad neutralioji pusė pasiduoda emocingai medžioklės oponentų informacijai, kad medžioklė yra blogis“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
E.Tijušas prisipažino, kad pastaruoju metu jam norisi pakalbėti ir apie medžioklės teigiamą ekonominę naudą. „Šias mintis man sužadino vieno Čekijos Brno universiteto profesoriaus monografija apie medžioklės ekonominę naudą visuomenei. Žinoma, mūsų šalyje nėra toks gausus medžiotojų būrys, kaip Čekijoje, tačiau ir tie 30 tūkstančių Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narių turi reikšmės verslininkų pelnams, taigi ir šalies biudžetui“, – svarstė pašnekovas.
LMŽD pirmininko pavaduotojas pasidalino ir savo pastebėjimais. „Ekonominės krizės įkarštyje lankiausi Dortmundo medžioklės parodoje, kuri buvo didžiausia iš mano matytų. Tai buvo savotiškas ženklas, kad net ir krizės metu žmonės neatsisako savo pomėgių ir jiems išlaidauja“, – teigė E.Tijušas.
