Kiekvienas verslo vadovas žino, kad rinka yra panaši į karo lauką. Jame vyksta mūšiai dėl gero vardo, pripažinimo ir svarbiausia – dėl pelno.
Tačiau neretai rinka apžvelgiama iš gana „sausos“ ekonominės pusės. Juk tai sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina ne kas kitas, o pats žmogus. Tad gal verta pažvelgti giliau?
Maždaug prieš šešis amžius Japonijos kardo meistrai stengėsi perprasti kovų meną. Tai nebuvo tik paprastas mokėjimas valdyti ginklą. Tai buvo atskira filosofija.
Mijamoto Musaši – Japonijos kardo meistras
1584–1645 metais Japonijoje gyvenęs Musaši buvo ne tik vienas iš garsiausių to meto kardo meistrų, bet ir nepaprastai talentingas dailininkas, skulptorius bei kalvis, kuris savo gyvenimą pašventė kovos menų keliui ir jo mokymui. Nuo trylikos jis pradėjo kautis su įvairių stilių kardų meistrais ir nė vienam neleido jo nugalėti.
Musaši nesivadovavo jokia religija, nei budizmu, nei konfucianizmu. Be to, kaip jis pats teigė: „Aš mokiausi įvairių amatų ir menų pats, atsisakydamas mokytojų pagalbos.“ Tačiau jis net neįsivaizdavo, kad po kelių amžių taps mokytoju verslo karuose.
Gyvenimo pabaigoje Musaši savo mokiniams paliko „Penkių žiedų knygą“, tarsi primenantį suflerį, kuris XXI a. yra neįkainojamas lyderio vadovėlis. Jame Musaši atskleidžia techniką, kaip nugalėti priešininką dvasia, sąmoningumu bei disciplina.
Didis kovų meistras neteikė dėmesio situacijai dėl ko kovojama, o turėjo tik vieną tikslą – pergalę. Jis ragino pasitikėti savimi, energingai įveikti visas iškilusias kliūtis ir, svarbiausia, nelaukti Dievų pagalbos.
Nesvyruojantis kūnas, nepajudinamas protas
Pats meistras ir jo bendramintis, taip pat kovotojas Takuanas Soho, nuolat pabrėžė žmogaus protą. Anot jų, kūnas turi būti nesvyruojantis, o protas – nepajudinamas.
Nesvyruojantis – tai tas, kuriam niekas negali sutrukdyti. Nepajudinamas protas – pastebintis ir nesustojantis. Musaši tikėjo, kad kai protas stabteli, žmogų užvaldo daugybė minčių ir širdyje atsiranda sumaištis.
Japonai siūlo žiežirbos ir akmens veiksmą, kuris pabrėžia mintį – proto neturi sulaikyti jokie dalykai. Laikantis šios esminės „kario“ disciplinos, svarbu, kad protas nesustingtų net esant ekstremaliom ir neplanuotom situacijom. Protui bent sekundei susvyravus, priešas kaipmat tai pajus ir tuo neabejotinai pasinaudos.
Be abejo, labai svarbu, kad protas ne tik manytų, kad yra greitas, nes tokiu atveju pasinersite tik į apmastymus, o ne veiksmus.
Mąstymo nukreipimas į vieną kažkurią pusę, arba kitaip vienpusiškumas, „kovos lauke“ taip pat per didelė prabanga. Karys turėdavo suprasti, kad tik mąstymo išplėtimas už kūno ribų ir nenukreipimas jo į jokią pusę yra nesustabdomo proto tikslas ir esmė: „Nenukreiptas niekur jis bus visur.“
Musaši ne veltui tiek daug kalbėjo apie protą. Jis nuolat savo mokiniams skiepijo, kad kovos technika yra labai svarbi, bet be proto ir asmeninės patirties ji bus nieko verta.
Kardo meistras užrašė Savikliovos kelią arba, kitaip, Kelią eiti vienam, kurį sudaro jo mokiniams skirtas dvidešimt vienas nurodymas, tačiau kiekvieną iš jų galimą pritaikyti individualiai. Pateiksiu tik keletą, kurie šiai dienai gali būti interpretuojami kaip gyvenimo moto.
Neatgręžk nugaros įvairiems šio pasaulio keliams. Neketink kuo nors pasikliauti. Žvelk į save lengvai, o į pasaulį giliai. Neturėk godžių minčių. Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime. Nesisielok atsisveikindamas su bet kuriuo keliu. Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems. Neteik niekam pirmenybės. Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.
Penkių žiedų knyga
Kardo meistras parašė šį karo meno vadovą ir suskirstė jį į penkias dalis. Knygos struktūra siejasi su budistine teorija apie penkis elementus.
Pats kūrėjas, kaip jau buvo minėta, nesivadovavo jokia religija, tačiau Musašis trumpai užsimena, kad tai ne atsitiktinis panašumas ir aiškina pasirinkimo motyvus.
Kiekvienas iš penkių elementų siejamas su kryptimi ir buda. Žemė simbolizuoja kietumą ir tvirtumą, vanduo – takumą, ugnis – karštį ir energiją, vėjas – judėjimą, o visų keturių suma – tuštumą.
Žinoma, versle žinios apie religiją nelabai naudingos, tačiau būtent skirtingų elementų pažinimas gali padidinti verslo vadovo sprendimų priėmimo kokybę. Tad jeigu galima interpretuoti šią informaciją ir kuo lengviausiai pritaikyti, kodėl to nepadarius?
Tvirta kaip žemė
Žemė, kieta ir tvirta, toks turi būti ir vadas. Japonijoje kiekvienas vadas turėjo smulkiai ištyrinėti savąjį kovos menų kelią, ir kai kruopščiai žinodavo koks jis, turėdavo drąsiai juo eiti. Toks šiandien turi būti ir vadovas, eiti tvirtu kario keliu.
Svarbiausia kovos meno kelyje yra bet kuriuo atveju įveikti savo varžovą – vieną ar kelis. Kai žmogus siekia garbės, populiarumo, pripažinimo, pelno ar kitokios pergalės, jis turi tai pasiekti kovojant.
Svarbiausia, vadovas turi žinoti, ko jis siekia, ką jam tai atneš, gerai žinoti save, jausti aplinką ir nuolat lavintis, nes „nesubrandintas kovų menas gali sunkiai sužeisti“. Einant savuoju vado keliu, nemėgdžioti kitų ir daryti tik tai, ką gerai sugebi ir jauti, naudoti tik tuos „ginklus“, kuriuos moki valdyti.
Tačiau gerai pažinus save, jokiu būdu negalima pamiršti ir kitų kelių, ypač savo varžovų. Kad būtum geras vadovas, turi numatyti konkurento veiksmus. Tik pažinus jo kelią, gali laimėti. O tam būtinas ritmo jautimas. Ritmas yra visur, bet kokioje veikloje – mene, kovoje – ir jo negalima ignoruoti.
Ritmų yra įvairių, tai pusiausvyros ritmas, kontakto ritmas, erdvės ritmas, pasipriešinimo ritmui ritmas ir daugelis kitų. Varžovas taip pat turi savo ritmą, tik reikia jį pajusti. Tai perpratus, įgausite pusiausvyros ritmą ir galėsite manipuliuoti varžovu jam pačiam to nesuprantant.
Takus kaip vanduo
Įvykdžius pirmąjį žingsnį ir pažinus savąjį kelią, pajutus ritmą ir jau drąsiai stovint ant tvirtos žemės, galime pradėti lavinti pranašumą. Antrojo elemento, vandens, esmė yra mąstymas ir „žvilgsnis“.
Net gerai žinant savąjį kelią, tikras vadovas turi pažinti visus kitus. Negalima atgręžti nugaros. Reikia pažinti visus principus ir priešingybes, juodą ir baltą, tik tada niekas negalės apgauti, nes žinosite daugiau už varžovą.
Kaip teigia Musaši: „Žemas vyras turi perprasti aukšto vyro dvasią, o aukštas vyras – žemo vyro dvasią“.
Protas ir išmintis turi nuolat eiti greta ir neleisti vienas kitam užmigti. Svarbu mąstyti plačiai, bet nepamesti savojo kelio. Naudojantis tokiu visapusišku mąstymų, varžovas net ir manydamas, kad pirmauja, nesuvoks tikrosios situacijos ir jūsų mąstymo.
Japonų karo meistrai išskiria du „žvilgsnius“, tai matantis ir stebintis. Matantis žvilgsnis yra bevertis, nes yra siauras ir neveiksmingas. Stebintis žvilgsnis yra protingo lyderio žvilgsnis, kuris yra visa aprėpiantis. Kad vadovas galėtų būti geras strategas, jis turi turėti vieną tikslą, bet matyti plačiai. Kardo meistrai pabrėžė, kad kovoje matyti priešininko ginklą, bet į jį nežiūrėti, yra labai svarbu.
Tas pats galioja ir šiandieniniame versle. Jeigu mąstysi tik apie konkurento ginklus ir bandysi juos atremti, nepastebėsi silpnų vietų, kurias gali įveikti kitais ginklais. Mąstant ir stebint, geras verslo vadovas kaip vanduo gali apeiti kelyje pasitaikiusias kliūtis.
Karštas kaip ugnis
Elementas, kuris simbolizuoja pačią kovą ir pergalę arba pralaimėjimą. Sunku interpretuoti pačią kovą, kai kalbame ne apie tikrą mūšio lauką, o apie verslą arba rinką. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju tenka pasirinkti kovos strategiją.
Musaši mokė skirtingų strategijų, tačiau yra keli principai, kurie visas jas apjungia. Pirmiausia, jokiu būdu negalima varžovui leisti įsprausti jūsų į kampą. Kaip jau buvo minėta, svarbu pajausti kovos ritmą ir perimti vadovavimą.
Jeigu pirmas puola varžovas, išlikite ramus, neskubėkite, apsimeskite silpnu ir varžovui priartėjus, atsitraukite. Kai jis manys, kad esate silpnas, atsipalaiduos, o tada negailestingai, greitai ir taikliai smokite.
Ta pati taisyklė galioja ir pirmam puolant priešininką arba kaunantis paralelei. Išlikti ramiam, pajausti priešininko ritmą, išlaukti bent akimirkos, kai jis susvyruos ir be gailesčio smogti.
Kovojant svarbu apie priešą žinoti viską, todėl reikia „įlįsti“ į jo kailį, žinoti, ką jis mąsto, jaučia, kuo kvėpuoja. Dažnai varžovas nebūna toks naivus, kad leistų tai padaryti. Tokiu atveju turite suvaidinti, kad puolate, išgąsdinti ir jis atvers visas kortas.
Tai gali būti pavojinga, bet tam ir reikalingas nesvyruojantis kūnas bei nepajudinamas protas, kurie niekada nemiega. Įvaldę Žemės ir Vandens elementus, tikras vadovas tvirtai, bet lanksčiai turi pakeisti strategiją. Mokėdamas tai, jis suklaidins bet kurį varžovą.
Judrus kaip vėjas
Šį elementą tikriausiai sunkiausia interpretuoti, nes juo norima papasakoti apie kitų kardo valdymo stilių principus. Bet pagrindinę mintį galima bus pritaikyti visais laikais – jeigu nežinai apie kitus, sunku suprasti save.
Musaši savo mokinius mokė, kad kiekvienas savojo kelio turėtojas vadovaujasi tam tikrais savais principais ir taisyklėmis. Šitaip bando įrodyti ir pats patikėti, kad kiti keliai yra ne tokie geri. Būtent tai yra didžiulė vadovo klaida.
Kai neįvertini kitų kelių, jokia strategija ir pranašumai gali nepadėti, o tik sukliudyti pasiekti pagrindinį kovos tikslą – pergalę. Pažindamas priešininką, turi pažinti jį visuose elementuose, koks jo tvirtumas Žemėje, koks mąstymas ir „žvilgsnis“ Vandenyje, o, svarbiausia, kokia jo Ugnis.
Bet jei ir gerai pažinsi kitus kelius, protas turi valdyti situaciją ir neleisti susvyruoti. Juk dažnai pamanome, kad gerai ten, kur manęs nėra, arba kitaip, priešininko kelias patrauklesnis arba lengvesnis, bet dažniausiai būna taip, kad pradėdami blaškytis, mes pametame savo tikslą ir negauname nieko.
Tuštuma, simbolizuojanti laisvę
Tuštuma iš karto asocijuojasi su kažko nebuvimu. Tačiau Japonų karo mene tuštuma nėra „niekas“. Tai vienas iš svarbiausių elementų, užbaigiančių penkių žiedlapių „gėlę“.
Japonai imdavo visai jaunus berniukus ir mokydavo paslaptingojo karo meno, įskiepydavo tikrąjį kelią. Norėdamas būti tikru kariu, jis turėdavo dėti didžiules pastangas, diena iš dienos lavinti protą ir širdį, kaupti patirtį ir išmintį.
Visa tai, kas apžvelgta keturiuose elementuose, sudaro tikrąjį kelią. Kai „karo vadas“ nebemąsto apie savo proto nepajudinamumą, kai intuityviai jaučia priešininką, lanksčiai keičiasi ir strateguoja, bet neišklysta iš kelio, stebi, o ne mato, tada jis gyvena tuštumoje.
Tuštuma – tai neįveikiama jėga, kurią įgauna karys po tiesos mokymų. Jis atsiduria „laisvėje“, kai natūraliai ir laisvai eina keliu, o tai jam leidžia neabejotinai visada pasiekti pergalę.
