Mūsų dienomis dažnai skubama sugriauti viską, kas sena, ir toje vietoje įgyvendinti naują šiuolaikišką idėją. Tačiau taip mąsto ne visi. Kartais ryšio su praeitimi branginimas, drąsa įgyvendinant unikalius sumanymus ir ryžtas kuria stebuklus. Apie tai kalbamės su viešbučio „Moongarden“ įkūrėja Olga Rusakova, kuri per kelerius metus senamiesčio širdyje buvusį apleistą pastatą pavertė jaukiu viešbučiu ir ne tik išsaugojo istorinį jo autentiškumą, bet ir sukūrė naują išskirtinę erdvę.
Nerami prigimtis
– Kaip nutiko, kad ėmėtės šio projekto? Juk seną erdvę prikelti naujam gyvenimui – rimtas iššūkis...
– Daugybę metų dirbau labai vyriško verslo – atominės energetikos sektoriuje. Tai sritis, kurioje dirbdamas privalai būti tikras profesionalas ir labai rimtai pasirengęs. Moterų šiame sektoriuje nedaug. Lietuvoje atominė energetika šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad ir man teko rimtai susimąstyti, ką daryti toliau – eiti į pensiją ar savomis jėgomis bandyti ko nors imtis. Pasirinkau antrąjį variantą. Mano prigimtis neleidžia ramiai sėdėti vietoje.
Šioje vietoje, kur dabar puikuojasi viešbutis, anksčiau buvo apleistas pastatas. Turėjau idėją ir daug jėgų atidaviau, kad ji būtų įgyvendinta. Dirbti buvo labai įdomu, žinoma, pasitaikė ir kliūčių. Nors visą gyvenimą dirbau srityje, kur savo verslo ambicijas dažniausiai realizuoja vyrai, ir teko išmokti „žaisti“ pagal tam tikras taisykles, visuomet sakiau, kad mano prigimtis labai kūrybiška.
Net dirbdama atominės energetikos srityje, gyvenime visuomet veikiau ką nors, susijusio su estetikos paieškomis, dekoravimu. Taip jau susiklostė, kad tai, ką ilgus metus laikiau giliai mintyse ir ko visuomet norėjau, galėjau realizuoti šiame projekte. Viešbutis tikrąja to žodžio prasme pakilo iš griuvėsių.
– Kodėl pasirinkote būtent tokią erdvę? Juk naujame pastate galbūt būtumėte turėjusi galimybę sumanymą įgyvendinti nevaržoma nepajudinamų istorinių sienų?
– Man buvo pasiūlytas šitas pastatas. Manau, kad nuo pat pradžių buvo labai gera šios istorinės vietos energetika. Man patiko seno ir naujo derinys, galimybė, nepamirštant praeities, šiai vietai suteikti ateitį. Mes negalime pamiršti ar ignoruoti istorijos, tad galimybę įprasminti savo idėjas ir kurti tokioje erdvėje laikau dideliu privalumu.
Prieš imdamasi šio projekto, skrupulingai išstudijavau pastato ir vietos istoriją. Šioje vietoje, kur dabar sėdime, buvo gynybinė miesto siena, tad ir autentiškumo norėjosi išsaugoti kaip įmanoma daugiau. Labai mėgstu vaikščioti po šį rajoną, kartais ateidavau prie šio pastato, kai dar nevyko jokios statybos ir nebuvo žmonių. Tuomet galėdavau vienumoje pamąstyti, ką noriu čia nuveikti. Vienatvėje į bloknoto lapus suguldavo pačios geriausios idėjos. Įkvėpė Indija
– Ar teko susidurti su biurokratiniais sunkumais?
– Taip, jų buvo labai daug. Šis pastatas – istorinis paminklas, jis saugomas valstybės. Yra gausybė įvairių normatyvų, kurių privalu laikytis atliekant bet kokius darbus. Kai kurios valstybinės institucijos į norą bendradarbiauti žvelgė atsainiai ir net aplaidžiai, todėl darbai vyko lėtai. Vienas iš netikėtų momentų iškilo tiesiant vandentiekio komunikacijas – buvo uždrausti bet kokie mechanizuoti kasimo darbai, tad teko samdyti žmones, kad jie tai padarytų rankomis. Dėl to šio darbo kaina šoktelėjo bent tris kartus.
– Ar buvo lemtingų ženklų, rodančių, kad tikslą pasiekti pavyks?
– Visuomet svajojau, kad vieną dieną atidarysiu viešbutį, bet niekuomet apie jo koncepciją labai smulkmeniškai nesusimąstydavau. Esminė interjero idėja gimė, kai 2011-aisiais apsilankiau Indijoje.
Ta šalis man suteikė unikalių įspūdžių ir išgyvenimų. Joje praleidau apie mėnesį, kasdien pasitikdavau tekančią saulę sėdėdama lotoso poza, daug laiko skyriau apmąstymams ir skaitymui. Vykdama namo supratau, kad erdvė, kurią ketinu sukurti, turi būti švari ir skaidri, norėjau, kad žmonės galėtų pailsėti tyloje, rasti sau jaukią ir intymią aplinką. Norėjosi, kad svečius supanti aplinka sukurtų ryšio su kitokiu pasauliu aliuziją – grožis, estetika, harmonija. Daug kur interjere atsispindi lotoso, estetikos ir tyrumo simbolio, motyvas. Juk net lietaus lašai lieka nepastebimi šio augalo žiedlapiuose.
Moterų kelias sunkesnis
– Turite ilgametę darbo versle patirtį. Ar sunku šiuolaikinėms moterims realizuoti save verslo sferoje?
– Šiandien moterims versle vis tiek yra sunkiau nei vyrams, nes tebėra gajūs stereotipai. Juk visi žino, kad dažnai vyras ir moteris, dirbdami tą patį darbą, gauna skirtingą atlyginimą. Kad galėtų palypėti ant karjeros laiptelio, moteriai reikia įdėti kur kas daugiau pastangų nei norinčiam tą patį padaryti vyrui.
Mano nuomone, egzistuoja vyriškos ir moteriškos verslo sferos. Jei dailiosios lyties atstovė siekia karjeros srityje, kur daugiausia dirba vyrai, jai tenka įdėti daug pastangų. Žinoma, esama ir privalumų: moteris versle gali pasitelkti jos prigimties diktuojamas savybes – būti labai stipri, bet kartu leisti pademonstruoti ir silpnumą.
– Kokios daug pasiekusios moterys jums imponuoja?
– Kalbant apie meno pasaulį – tai Coco Chanel, o politikos srityje – Margaret Thatcher. Jei paklaustumėte, kokias moteris myli vyrai, atsakyčiau, kad sutinku su mintimi, jog vyrams patinka silpnos moterys. Jie mėgsta pasijusti karaliais, tai tarsi užkoduota jų prigimtyje. Visuomet sakiau, kad su stipria moterimis gali gyventi tik labai stiprus vyras, o štai silpnam vyrui šalia energingos ir tvirtai stovinčios ant žemės moters bus per sunku.
