Darbdavio iniciatyva atleidžiamiems darbuotojams, vienoje vietoje dirbusiems 5-10 metų, iš specialaus fondo būtų mokama vienos vidutinės algos išmoka, 10-20 metų - dviejų, daugiau negu 20 metų - trijų atlyginimų išmokos.
Tai reiškia, kad fondas naudingas būtų naudingas mažesnei daliai atleistų darbuotojų.
„Sodros“ duomenis, darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės praeitais metais buvo atleista iš viso 3291 žmogus. Iki 3 metų darbo stažą turėjo 1183, tarp 3 ir 5 metų – 467, tarp 5 ir 10 metų - 824 asmenys, tarp 10 ir 15 metų - 379 asmenys, tarp 15 ir 20 metų stažo - 224 asmenys, virš 20 metų darbo stažą turėjo 214 asmenų.
Praradus darbą, desperatiškai teks ieškoti kito
„Nordea“ vyriausiąsias ekonomistas Žygimantas Mauricas išskiria, kad fondo idėja gera, tačiau reikėtų į jį žvelgti kaip į nedarbo draudimo fondą ir vadovautis skandinavišku modeliu.
Tokiu modeliu išeitinės būtų mokamos ilgiau ir didesnės.
„Turėtų išmoka būti mokama tą laikotarpį, per kurį būtų protinga tikėtis, jog darbuotojas susiras naują darbą atitinkantį jo kvalifikaciją. Pagal statistiką naujo darbo paieška užtrunka nuo 3 iki 12 mėnesių. Jei per metus žmogus nesusiranda naujo darbo, tada gal pats žmogus nenori susirasti. Vidurkis galėtų būti imamas 6 mėnesių, per kurį žmogus galėtų spėti ir praeiti kursus reikalingus kitai profesijai“, - sako Ž. Mauricas.
Toks nedarbo draudimas neužkrautų ir darbdavio pečių, darbo rinka taptų efektyvesne, nes darbuotojas turėtų erdvės kelti sau kvalifikaciją ir ieškoti geriausio varianto šalyje, vertina ekonomistas.
„Šalyse, kuriose yra šis modelis, dirbančiųjų procentas nuo visų gyventojų yra pats didžiausias. Tai labai aukštas lygis. Vadinasi tai neskatina žmonių tinginiauti ir tos įmokos dažniausiai yra ribotos laiku ir linkusios mažėti. Taigi paskata yra susirasti darbą ir nėra taip, kad gyventojui praradus darą jis tampa socialiai neapsaugotas“, - sako ekonomistas.
Pasak jo, pagal dabartinių išmokų dydžius ir nustatyta pradirbtą laiką, gyventojas Lietuvoje desperatiškai turės imti ieškoti kito darbo.
Fondas prieinamas mažam ratui darbuotojų
Kitas aspektas, kurį pabrėžia ekonomistas yra ne tik tai, kad žmogus neskatinamas ieškoti perspektyvesnių ir geriau apmokamų darbo vietų, bet yra skatinamas dirbti vienoje darbovietėje.
„Gal per daug nepasitiki darbuotojais baiminantis, kad jie piktnaudžiaus išnaudodami tą fondą. Reikėtų daugiau pasitikėjimo ir daugiau valstybei prisiimti atsakomybės ir įsipareigojimų už socialinį modelį. Valstybė turėtų u-tikrinti kuo didesnė saugumą, o fondas dirbti kaip civilinis draudimas automobiliams“, - sako ekonomistas.
Ž. Mauricas pastebi, kad nesuprantama kodėl žmogus turi būtent vienoje darbovietėje išdirbti 5 metus. Pagal kitų šalių praktiką, nesvarbu kur tu esi dirbęs, tačiau yra nustatyta kiek laiko turi būti išdirbęs. Pavyzdžiui, per 36 m4nesius 24 mėnesius ar per 24 mėnesius 12 mėnesių, sakė ekonomistas.
„Jeigu liberalizuoji darbo santykius tai turi būti papildomas saugiklis. Tam tas fondas ir sukurtas, bet jis toks, kad gal po kelių metų žmonės net pamirš, kad toks yra. Išliks nesaugumo jausmas ir žinant, kad išmoka bus tik vieno mėnesio vidutinio uždarbio dydžio, nėra paskatos jaustis saugiai“, - komentuoja Ž. Mauricas.
Pasak jo, reformos esmė turėtų būti, kad žmonės nebijotų keisti darboviečių ir bent kurį laiką turėtų galimybę persikvalifikuoti ar susirasti naują darbą. Taip pat toks fondas turėtų būti prieinamas didesniam ratui gyventojų.
„Jei būt tampresnis ryšys tarp darbo užmokesčio ir išmokos, būtų geriau. Jei didesnis darbo užmokestis, tai didesnę išmoką gauni. Tada darbuotojai patys būtų suinteresuoti oficialiai rodyti didesnį darbo užmokestį, nes atleidimo atveju iš fondo atitinkamai panašaus dydžio išmoką gautų. Būtų atsisakoma vokelių“, - sako ekonomistas.
Išeitinių tvarka galios ne visiems
BNS duomenimis, Seimas ketvirtadienį po svarstymo pritarė Garantijų darbuotojams, darbdaviui tapus nemokiu ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo projektui - už balsavo 92 Seimo nariai, prieš - vienas, o susilaikė 8. Jo priėmimas numatytas kitą savaitę.
Darbdavio iniciatyva atleidžiamiems darbuotojams, vienoje vietoje dirbusiems 5-10 metų, iš specialaus fondo būtų mokama vienos vidutinės algos išmoka, 10-20 metų - dviejų, daugiau negu 20 metų - trijų atlyginimų išmokos.
Tokios išmokos būtų apskaičiuojamos pagal vidutinį darbuotojo atlygio dydį - Seimas atsisakė nustatyti tokių išmokų lubas, kurios būtų siejamos su minimalia mėnesio alga (MMA) - tai siūlė projekto autoriai.
Seimas pritarė socialdemokrato Algirdo Syso pataisai, kuria jis pasiūlė nenustatyti lubų pagal MMA - buvo siūloma, kad vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išmoka negalėtų viršyti trijų MMA (MMA nuo liepos - 380 eurų).
Socialdemokrato Algirdo Syso teigimu, toks fondas galėtų būti tam tikras lakmuso popierėlis, kaip Lietuvoje žiūrima į darbo jėgą:„Mes su darbo jėga turime problemų. Darbo jėgos trūksta, darbo jėga palieka Lietuvą“.
Pasak jo, siūloma išeitinių išmokų ilgalaikiams darbuotojams tvarka yra bloga.
„Ne per draudimą nuo nedarbo, kaip Vakaruose visi draudžiasi - ir darbdavys, ir darbuotojas, ir niekas ten nežiūri, prieš kiek reikia atleisti, o paprasčiausiai žino – atidirbo tam tikrą laiką, draustas nuo nedarbo ir gauna išmoką. Sukonstruojame lietuvišką naują dviratį, kažkokį pakrypusį“, - BNS apie būsimą fondą kalbėjo Seimo narys.
„Darbietis“ Mečislovas Zaščiurinskas piktinosi, kad fondas kuriamas skubiai.
„Šis įstatymas neturi jokių lydimųjų įstatymų, o juk čia keičiama esmė. Šiandien Ūkio ministerijai yra pavaldus Bankroto departamentas, prie jo yra Garantinis fondas. Dabar Garantinį fondą likviduojame, kuriame naują fondą ir dviejų fondų sumą atiduodame administruoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sričiai, tai yra „Sodrai“ (...) Kitas aspektas – nenumatomi lėšų klausimai. Ten yra įrašytas modelis, kad lėšų užteks. Tuo atveju, jeigu garantiniams fondams pritrūks lėšų, tai jis ims lėšas iš to užmokesčio fondo ir atvirkščiai. O kas bus krizės atveju, kai išvis pinigų nebus? Pinigų tam nėra numatyta“, - priekaištavo parlamentaras.
Išeitines išmokas siūloma mokėti iš fondo, į kurį įnašus suneš darbdaviai: 2017 metais - po 0,5 proc. darbuotojų darbo užmokesčio kas mėnesį. Kaip bus nuo 2018 metų, dar nėra aišku.
Tokia išmoka būtų mokama, jeigu per tris mėnesius po atleidimo žmogus nepasirašytų naujos darbo sutarties. Tuo pat metu jis galėtų gauti ir bedarbio pašalpą.
Ši tvarka negalios atleistiesiems iš biudžetinių įstaigų bei Lietuvos banko, politikams, teisėjams ir valstybės tarnautojams.
Išmokos nebūtų mokamos ir tuomet, kai darbdavys darbuotoją atleis per tris dienas ir išmokės jam pusės metų jo vidutinės algos išeitinę išmoką.
Ž. Maurico komentaras socialiniame tinkle „Facebook“:
Socialinis modelis = (1) Lankstumas + (2) Saugumas
Seime priimtos darbo kodekso pataisos didina (1) lankstumą, tačiau taip pat didina ir nesaugumą (sutrumpinti atleidimo iš darbo terminai, išeitinės kompensacijos ir pan.), kuris gali lemti didėjančią gyventojų emigraciją. Ketvirtadienį (rytoj) bus svarstomas ilgalaikio darbo išmokų įstatymo projektas, kuris turėtų padidinti (2) saugimą, tačiau pirminis šio dokumento variantas kelia nuostabą:
1. Išmokas galės gauti tik tie asmenys, kurie daugiau nei penkerius metus nepertraukiamai dirbo toje pačioje įmonėje. (lojalumo akcija? Gal ir motinystės/tėvystes išmokas mokėkime tik tiems, kurie vienoje įmonėje dirbo daugiau nei 5 metus, o pensijas - tik tiems, kurie dirbo vienoje įmonėje daugiau nei 30 metų?)
2. Išmokos trukmė - vos vienas mėnuo (jei dirbo daugiau nei 10 metų - 2 mėn., jei daugiau nei 20 metų - 3 mėn.) t.y. suapvalinus = 0 (per 3 mėn. naują darbą galima susirasti super sėkmės atveju, o vidutiniškai darbo paieškos trunka apie 6-12 mėn.). Tad kyla elementarus klausimas - koks apskritai fondo tikslas, kuris moka vos vieno mėn. kompensaciją? (ar atsipirks paties fondo administravimo išlaidos?)
3. Be to, maksimali išmoka yra apribota iki 1.5 vidutinio darbo užmokesčio (nors įmokų dydis į fondą nėra ribojamas) - kokios paskatos mokėti didesnį atlyginimą ne vokelyje?
Tad lieka bedarbio pašalpa, kuri, nors ir didesnė nei pokriziniais metais (priminsiu, kad per krizę maksimali bedarbio pašalpa buvo sumažinta iki 650 litų (188 eurų) t.y. žemiau skurdo ribos), tačiau vistik apribota iki 0.75 šalies vidutinio darbo užmokesčio (560 eurų), tad vėlgi kyla klausimas koks tikslas mokėti didesnį oficialų darbo užmokestį? (priminsiu, kad socialinio draudimo įmokų ribos nėra).
Išvada: "Lopas ant lopo, o ant to lopo - dar vienas lopas" - taip galima būtų apibūdinti pasiūlymus dėl (2) saugumo veiksnio socialiniame modelyje. Flexicurity modelio esmė yra užtikrinti darbuotojams adekvačias pajamas ir kvalifikacijos kėlimo/mokymosi galimybes naujo darbo paieškos laikotarpiu (3-18 mėn. laikotarpiu - parama nuosaikiai mažėjanti), tuo užtikrinant efektyvų darbo rinkos funkcionavimą. Kaip 1 mėn. trukmės išmoka leis pasiekti šį tikslą aš, deja, nematau.