Nuolatinės Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) – ignoruojamos. Tą pastebėjo ir D. Gryauskaitė komentuodama ekonominę situaciją Lietuvoje. Pasak jos, žmonės visai teisėtai politikų klausia, kodėl ekonominio augimo rezultatų nesimato jų gyvenimuose.
„Pastarųjų metų Lietuvos pažangą ribota vadina ir Europos Komisija. Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų“, – kalbėjo prezidentė.
Lietuva priversta augti sparčiau
Nors tiek TVF, tiek Europos centrinio banko (ECB) pasaulio bei Europos ekonomikos augimo prognozės mažinamos ir konstatuojamas lėtas augimas, ekonomistai tvirtina, Lietuvos situacija išskirtinė. Nors Lietuvos ekonomika auga, mes turime atitikti ne tik ES prognozes, bet ir pasivyti mus aplenkusias šalis.
„Lietuva yra tiesiog priversta augti gerokai sparčiau nei aplinkinės valstybės dėl savo pasivijimo efekto. Kitaip mes turbūt patirtume ženklių nuostolių. Iš dalies sutikdamas su tuo, kad visas pasaulis patiria problemų ir nėra taip, kaip buvo planuota, kad ekonomika pradės sparčiai stotis ant kojų, ypač euro zonos ekonomika, vis dėlto, aš akcentuočiau kitą aspekto pusę. Baltijos valstybėms reikia augti gerokai sparčiau. Šia prasme nusiraminti ir sakyti, kad augam greičiau nei 2015 metais ir to pakanka, būtų neteisinga“, – komentuoja ekonomistas Gitanas Nausėda.
Pasak jo, šiais metais jau nespėsime padaryti tokių sprendimų, kurie paspartintų Lietuvos ūkio augimą, bet galime padėti tam tikrus pamatus, kurie vidutiniuoju 3–5 metų laikotarpiu, pritrauktų investicijas, leistų augti sparčiau ir iš dalies atsispirti nepalankioms globalinėms tendencijoms.
„Tokios šalys kaip Baltijos valstybės ir Lietuva, turėtų augti ne mažiau kaip 4–5 proc. per metus. Tik tokiu atveju galime tikėtis per 10–15 metų susilyginti su ES vidurkiu BVP vienam gyventojui apimtimi. Be struktūrinių reformų vien tik tikėtis, kad mūsų verslas yra išmanus ir išspręs visas problemas, būtų naivu: tiek mokesčių politikoje, tiek socialinėje politikoje ir ypatingai darbo rinkos srityje, reikalingi tam tikri žingsniai. Negali tos reformos būti vykdomos principu žingsnis į priekį, du žingsniai į šoną ir vienas atgal. Dabar atrodo, kad kartais būtent taip ir vyksta socialinio modelio svarstymas. Padaromas sprendimas kokioje srityje, kurį lyg ir būtų galima sveikinti, o kitoje srityje pasiūlymai iš Vyriausybės nubraukiami, ketinama nieko nekeisti ar situacija net pabloginama“, – komentuoja ekonomistas.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad natūralu, jog JAV bei euro zonos ekonomika vystosi lėčiau, nes jie jau pasiekę aukštą išsivystymo lygį. Lietuvos ekonomika dar labai daugeliu aspektų atslieka nuo euro zonos vidurkio, primena N. Mačiulis.
„Pavyzdžiui pernai ir šiemet Švedijos ekonomika augo sparčiau nei Lietuvos ekonomika, tai apie kokį atlyginimų ir visos ekonomikos stiprėjimą galime kalbėti, jei augame lėčiau nei mūsų tikslas. Mes turime unikalių problemų: nepakankamos investicijos, struktūrinių reformų vakuumas, turime sparčiausiai senėjančią visuomenę Europos Sąjungoje. Natūralu, kad iššūkius turime tikrai didesnius nei daugelis valstybių. Šiame kontekste labai didelė atsakomybė tenka Vyriausybei ir valdžios institucijoms. Jos turi priimti nepopuliarius, bet ryžtingus ir ilgame laikotarpyje naudą duosiančius sprendimus. Kol kas taip neįvyko“, – teigia ekonomistas.
Visgi N. Mačiulis pripažįsta, kad tokių sprendimų galime tikėtis tik po rinkimų, nes tai jau įprasta, kad demokratinių valstybių politikai rinkų metu yra nelinkę įgyvendinti bei kalbėti apie nepopuliarias reformas.
„Po rinkimų turėsime ganėtinai didelį langą: artimiausiu metu nebus svarbių rinkimų, tai tas metas, kada politikai galėtų šiek tiek ignoruoti savo populiarumą ir skirti dėmesį išaiškinimui tų, kartais atrodančių ne naudingų trumpuoju laikotarpiu reformų būtinybę. Pavyzdžiui, reforma sumažinanti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti nenaudinga, bet ilguoju laikotarpiu tokios reformos būtinos“, – įvertina ekonomistas.
Ignoruojamos rekomendacijos – kelias į spartesnį augimą
Ne kartą siųstos rekomendacijos Lietuvai vis paliekamos užnugaryje. Daugybė valstybinių institucijų ir nereformuojamos miškų urėdijos – vienos iš pamirštų rekomendacijų.
„Strateginiai apsisprendimai gyvybiškai svarbūs valstybės sėkmei. Tačiau kol kas įvaldytas tik darbo grupių kūrimo menas – kelios dešimtys jų vis dar ieško įvairių sprendimų. Keturiolika ministerijų turi 347 pavaldžias institucijas, tačiau Seimo Audito komitetui pateiktos ataskaitos byloja, kad vien pernai ekspertams ir galimybių studijoms išleista 11 milijonų eurų. Vyriausybės kanceliarija išlaidas ekspertams padidino 35 kartus“, – nevaldomą situaciją viešajame sektoriuje įvardijo prezidentė.
Pasak ekonomistų, tarptautinių organizacijų rekomendacijos galbūt ir nepakeltų Lietuvos augimo iki norimų 4–5 proc., tačiau tikrai paspartintų ir atvertų kelią ilgalaikėms reformoms.
„Tikslą turime nusistatyti patys ir turime nusistatyti pakankami ambicingą, kad stengtumėmės jį pasiekti, o ne automatiškai įgyvendintume. Manau, kad to, kas minima tarp Europos Komisijos rekomendacijų, tikrai užtektų apčiuopiamam ekonomikos augimo paspartėjimui. Visgi kai kurios reformos neduoda rezultatų pirmąjį mėnesį ar pusmetį, o tik vidutiniuoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, euro įvedimo nauda turėtų atsiskleisti vėliau: reikšmingas verslo subjektų elgsenos pasikeitimas, investicijų smarkus pagyvėjimas. Dabar daugiau matome kainos pokyčius nei reikšmingus pasikeitimus“, – sako G. Nausėda.
Ekonomistas N. Mačiulis įvardija, kad problemų yra tikrai ne viena, tad plačioms struktūrinėms reformoms prireiktų kelerių metų, tačiau jau dabar galima pradėti ruoštis ir įgyvendinimą pradėti jau nuo kitų metų pradžios.
„Kurioje vietoje pažiūrėsime, yra ką taisyti: mokesčių sistema veikia netinkamai, darbo santykių reguliavimas neadekvatus 21 amžiuje, švietimo sistema orientuota į kiekybę, o ne kokybę. Lietuvoje yra didelis valstybinis aparatas, per dešimtmetį praktiškai nepasikeitė institucijų ir darbuotojų skaičius, nors darbingų gyventojų skaičius mažėja. Turime matyti viešąjį sektorių kaip baleto šokėją: liekną ir lankstų, pristaikanti prie demografinės situacijos. Yra atvirkščiai: sustabarėjęs, antsvorio turintis sektorius, kuris dažnai neatlieka savo funkcijos ir kainuoja Lietuvai per brangiai“, – problemą įvardija N. Mačiulis.
Pasak ekonomisto, mes turime privalumą, kad tarptautinio aukšto lygio ekspertai įvardija problemas ir paaiškina kaip jas ištaisyti.
„Nereikia išradinėti dviračio, remiantis kitų pažangių šalių patirtimi mes galime ir pas mus tą gerą praktiką ir rekomendacijas įgyvendinti. Reikia tik šiek tiek valios ir pastangų“, – mano N. Mačiulis.
Be reformų – krizė arba atsilikimas
Neįvykdžius struktūrinių reformų ir toliau pasitenkinant lėtu ekonomikos augimu, Lietuvos ekonomikai reikštų atsidūrimą greta tokių šalių kaip Rumunija, Bulgarija ar Kroatija, mano ekonomistas G. Nausėda. Tačiau mus gali ištikti ir tragiškesnis likimas.
„Atsidurtume toje Europoje, kuri pakankamai ilgą laiką pasmerkta vilktis įkandin su tam tikru atsilikimu. Jei Rumunijai, Bulgarijai ir galbūt Kroatijai lėtas ekonomikos augimas dar nėra ganėtinai tragiškas, nes neturi tokio ženklaus emigracijos srauto, tai Lietuvai, turint omeny mūsų žmonių lankstumą ir dinamiškumą, ši tendencija būtų labai pavojinga. Jei emigracija artimiausius keletą metų toliau vyktų panašiu tempu, mes tiesiog nustekentume savo darbo rinką. Ambicijos augti yra, bet nėra kuo tų ambicijų pagrįsti, nes neturėtume žmonių laisvoms darbo vietoms užpildyti. Bijau, kad tokia tendencija būtų labai pavojinga“, – mano ekonomistas.
Ekonomistas N. Mačiulis įvardina dar liūdnesnį scenarijų. Jis pastebi, kad jei valstybė ilgainiui nesiima spręsti opių problemų ir gyvena pažadais, atėjusi krizė priverčia politikus persigalvoti.
„Ką matėme praeityje Europoje, kad tos skausmingos reformos įgyvendinamos krizių metu, kai kitų išeičių jau nėra. Tada tenka susiveržti diržus ir daryti tai, ką reikia daryti, o ne tai, kas yra populiaru. Aišku, tuomet jau tos reformos turės būti įgyvendintos, kitų išeičių nebus ir jos kainuos daug brangiau. Norėtųsi tikėtis, kad Lietuvai nereikės laukti dar vienos krizės, jog iš esmės būtų įgyvendinamos struktūrinės reformos“, – viliasi N. Mačiulis.
