Lietuvos radijui sekmadienį minint 85 metų sukaktį susisiekimo ministras Eligijus Masiulis sako, kad nacionalinei žiniasklaidai būtinas didesnis politikų dėmesys ir finansavimas. Pasak ministro, lėšų stygius neturėtų trukdyti vykdyti nacionalinio transliuotojo misiją. Anot E. Masiulio, jei norime ugdyti stiprius savo dvasia piliečius, reikia ir stiprios nacionalinės žiniasklaidos. „Manau, kad Lietuvos radijas ir televizija atlieka savo misiją. Viliuosi, kad politikai ras tinkamą finansavimą tam, kad dirbantys žmonės galėtų kurti, galvoti apie naujas programas, o ne nuolatos sukti galvą, kokią dar programą uždaryti.
Jeigu norime ugdyti stiprius savo dvasia, savo protu ir mąstymu piliečius, neišvengiamai turime turėti ir stiprią, nepriklausomą nacionalinę žiniasklaidą“, – sakė E. Masiulis.
Lietuviško eterio istorija prasidėjo 1926-ųjų birželio 12-ąją Kaune žodžiais „Alio, alio, Lietuvos radijas, Kaunas“.
Tik prabilęs Kauno radiofonas jau turėjo klausytojų – radijo abonentai iki tol klausydavosi užsienio radijo stočių. Pirmaisiais radijo gimimo metais radijo imtuvus turėjo apie 300 žmonių.
Po poros metų radijo abonentų skaičius šalyje jau buvo 10 tūkst. ir kasmet vis augo.
Pirmaisiais gyvavimo metais Kauno radiofonas tarp kitų Europos stočių pagal galingumą buvo maždaug per vidurį. Pasak radijo istoriko Sigito Žilionio, to užteko, kad radiją galėtų girdėti kiekvienas Lietuvos gyventojas.
S. Žilionis priduria, kad spartų radijo abonentų skaičiaus augimą lietuviško eterio pradžioje visų pirma skatino noras pasiklausyti muzikos: „Labai populiarūs buvo koncertai ir iš pradžių radijas buvo ne kaip informacijos priemonė, bet kaip pasilinksminimo“.
Pirmose radijo programose be koncertų taip pat daug laiko buvo skiriama žinioms bei paskaitoms, kurias eteryje skaitė universitetų akademikai.
