„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas tiesioginėje portalo tv3.lt transliacijoje teigė negalintis tiksliai paaiškinti kodėl, bet Lietuvoje susiformavo du fenomenai.
„Pagal statistiką Lietuvoje maisto kainos mažesnės, tačiau britai išleidžia vidutiniškai 1800 Eur per metus, lietuviai tiek pat. Tai lygu ES vidurkiui. Tai pagal išlaidų sumą mes jau 2015 m. išleidome daugiau. Dabar vidutinis britas, tikėtina, kad išleidžia vidutiniškai mažiau nei lietuvis. Viena priežastis, kad mėgstam pavalgyti ir išgerti. Išleidžiam alkoholiui tris kartus daugiau nei Europos vidurkis, nors jis pas mus pigesnis.
Kitas paaiškinimas, kad Statistikos departamentas matuoja tik pagrindinių – labiausiai perkamų prekių kainas, o į vartojimo statistiką įeina platesnis krepšelis: daroma apklausa, kiek apskritai išleidžia. Gali būti, kad perkame daug kitų niekučių, kurie nereikalingi, esame paveikūs. Tų ne pirmo būtinumo prekių kainos Lietuvoje ganėtinai aukštos, kurios nepakanka į Statistikos departamento radarą. Dėl to ir piktinasi žmonės, kad atrodo daugiau išleidi žymiai, bet statistika to nerodo. Tai reikia atkreipti dėmesį, kad statistika rodo vidurkį ir ne visas prekes įtraukia.
Žmogus gali atsisakyti niekučių ir jų nepirkti, bet finansine namų ūkio prasme, planuojant jam svarbiau ne kainų indeksas, o kiek faktiškai išleidžia. O faktas tas, kad išleidžia vidutiniškai tiek pat kiek Britanijoje ir, kiek ES vidurkis. Manau, skirtumas tik augs“, – kalbėjo jis.
Pasak jo, kitiems dalykams išleidžiame mažiau. Pavyzdžiui, ekonomistas sako, kad Lietuvoje gajus buitinis alkoholizmas – mėgstama gerti alkoholį namuose, o restoranams išleidžiame mažiausiai iš ES šalių.
„Tai nėra sveikas dalykas. Kultūrai, švietimui išleidžiame mažiau. Automobilių remontui išleidžiame vieninteliai ES daugiau nei pačiam automobiliui. Nusiperka chlamą, ne visada iš gero gyvenimo, kartais lizingo negali pasiimti“, – pasakojo jis.
Visgi vertindamas lietuvių įpročius vartoti ir augančias kainas jis pastebi, kad daug geriau lietuviai jaustųsi tada, kai kainos nors ir būtų aukštos, bet ir uždirbama būtų daugiau. Tuomet jos nebeatrodytų tokios didelės.
„Turint omeny mokestinę sistemą, spaudimą darbo užmokesčiui, didelę mokesčių naštą, tą spiralę beįsisukančią, manau ateityje tas išlaidų skirtumas tik didės.
Siūlau labiausiai „Sodros“ mokesčius mažinti. „Sodros“ mokestis – atgyvena. Pagal statistiką didžiausias užmokestis lyginant su BVP yra trijose šalyse: Danijoje, Šveicarijoje ir Islandijoje. Kas jas visas sieja? Tai, kad visose trijose šalyse praktiškai nėra socialinio draudimo mokesčio. Danijoje naikins ir islandai minimalų turi“, – teigė jis.
Anot Ž. Maurico, daugiausia priklauso ne nuo darbdavių, bet nuo valstybės vaidmens.
„Reikia išlaisvinti darbuotojus nuo didelės mokestinės naštos, kad jie nesiskųstų didelėmis kainomis taip smarkiai, kaip dabar, nes kainų sumažinti galimybių nelabai yra.
Reikia dar šviesti visuomenę, kad nebus taip gerai kaip visada ir valdžia fiskalinėmis priemonėmis gal pristabdytų burbulus. Be to, turi sudaryti sąlygas konkurencijos didinimui. Kažkiek yra galimybių, kad išvengsime to blogo scenarijaus, bet visko gali būti“, – apie galimą krizę prabilo jis.
Išsamiau žiūrėkite vaizdo įraše.
