Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis pirmąjį šių metų ketvirtį siekė 12,4 proc. ir buvo didesnis, nei praėjusių metų pabaigoje.
Tuo metu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ teigė, kad oficiali statistika kai kuriais atvejais gali būti klaidinanti. Ir ją paviršutiniškai paanalizavus, galima padaryti klaidingas išvadas:.
„Būtent nedarbo lygis yra viena iš tų rodiklių, kurį reikia analizuoti labai atsargiai. Statistikos departamento skaičiuojamas nedarbo rodiklis turi didelį trūkumą – neatsižvelgiama į tai, kiek yra darbo rinkoje neaktyvių darbingo amžiaus, sveikų žmonių. T. y žmonių nei dirbančių, nei ieškančių darbo. Darbo biržos rodiklis šiuo atveju yra tikslesnis, nes jis rodo, kokia visų darbingo amžiaus žmonių dalis yra registruota bedarbiais. Šis rodiklis yra 1,5 procento mažesnis, nei buvo prieš metus – 8,6 procento darbingo amžiaus gyventojų neturi darbo. Palyginti su krizės piku, tai labai geras rodiklis, netgi geresnis, nei daugelio euro zonos valstybių".
Antra vertus, pasak ekonomisto, nedarbo lygis, tikėtina, negrįš į prieškrizinį lygį. Viena priežasčių – tų kvalifikacijų, kurias turi nedarbo ieškantys, šį dešimtmetį, o ypač kitą dešimtmetį darbo rinkai nebereikės.
„Vienas iš pavyzdžių, kaip klaidingai Lietuvoje paskutiniuosius kelerius metus buvo interpretuojamas nedarbo statistika – labai daug dėmesio buvo skiriama jaunimo nedarbui, nors tai visiškai nėra problema Lietuvoje. Apie 70 procentų jaunų žmonių Lietuvoje arba mokosi, arba studijuoja. Juos laikyti bedarbiais – visiškai klaidingas požiūris. Reikia kreipti dėmesį į darbingo amžiaus žmones, kurie neturi rinkai reikalingų kompetencijų“.
Anot pašnekovo, reikia pripažinti, kad ir universitetai, ir kolegijos parengia nemažai specialistų, kurie didelių perspektyvų darbo rinkoje neturi. Jie įgyja specialybes, kurios yra nepaklausios arba tokių specialistų yra per daug, todėl jie priversti dirbti ne pagal išsilavinimą:
„Darbo biržų perkvalifikavimo centrai vaidina tam tikrą vaidmenį, bet nereikėtų jų galimybių sureikšminti. Daug geresnė praktika, kurią pradėjo taikyti darbo biržos – vadinamoji vaučerių sistema, kai suteikiamos finansinės paskatos įmonei apmokyti darbuotojus. Įmonė priima darbuotoja, pusmetį ar ilgiau apmoko jį, o dalį ar visą atlyginimą jam moka darbo birža. Tai daug efektyvesnė priemonė“, - sakė N., Mačiulis.
