Europarlamento (EP) narė iš Danijos Anne E. Jensen teigia, kad derybose dėl naujo Europos Sąjungos (ES) biudžeto šalys, kaip Lietuva, turėtų būti labiau suinteresuotos gauti joms žadėtą paramą.
Teigiama, kad kitų metų ES biudžetą ištiko krizė. Kaip ir kodėl?
Tiesą sakant, tai šių metų biudžetas tapo problema, nes kai kurioms valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvai, turi būti sumokėti pinigai už projektus, kuriuos jos rengė iš sanglaudos fondo. Dabar projektai yra baigti ir joms turi būti sumokėta. Suma siekia 9 mlrd. eurų (31 mlrd. litų), tačiau daugelis šalių, tarp jų ir manoji, sako: „Mes nenorime mokėti“, nors jos įsipareigojo sumokėti. Dėl to atsisakėme diskutuoti dėl kitų metų biudžeto, kol nėra pasiektas susitarimas šiais metais.
Be to, nesutariama dėl 2013 metų biudžeto, tačiau tai ne tokia didelė problema. Mums reikia jį apkarpyti ir EP tai supranta, nes mūsų tokia situacija, kai reikia atsargiai elgtis su viešosiomis išlaidomis. Didžiausias klausimas lieka dėl 2014–2020 m. finansavimo programos, kur, žinoma, bus daug interesų.
Europos Komisija nori didinti ir ilgametį biudžetą, ir kitų metų. Kodėl ES siekia didesnio biudžeto, kai daugelis Europos valstybių taupo?
ES nori didesnio biudžeto, nes ES yra investicijų biudžetas. Septynerių metų periodo pradžioje suteikiami kontraktai kelių, aplinkosaugos, tyrimų projektams. Periodo pabaigoje projektai būna baigti ir sąskaitos turi būti apmokėtos.
Šalių donorių finansų ministrai mažai skiria dėmesio, kam jie įsipareigoja, kokią atsakomybę prisiima, o kai pamato sąskaitą, sako: ei, palaukite, tai labai brangu, mes nenorime už tai mokėti, mes turime karpyti savo biudžetus. Tačiau jeigu užsakai pastatyti namą, reikia iš pat pradžių galvoti, ar to nori. Negali sakyti darbininkams: mūsų finansai nelabai geri, mes nenorime mokėti.
Valstybės narės ir jų finansų ministrai nesupranta, kad Europos biudžetas yra kitoks. Tai investicijų biudžetas, labai mažas biudžetas, jis neturi deficito, nes mes neturime teisės turėti deficitą. Biudžete atsispindi keleri metai planavimo. Kai kuriais metais reikia sumokėti labai mažai, o kartais daugiau. Ir tai nesusiję su jų vidaus būkle.
Davidas Cameronas (JK premjeras, – aut. past.) negali sakyti nemokėsiantis už lenkų kelius, už kuriuos jis pažadėjo sumokėti, vien dėl to, kad jam reikėjo gelbėti savo bankus ar jo bankų sektorių nuo bėdų.
Šiais metais šalims reikia ir daugiau mokėti į ES biudžetą, ir dar imtis taupymo namie. Ar šis sutapimas kelia daugiausia problemų?
Taip, šie du dalykai susikerta, tačiau valstybės narės turi suprasti, kad Europos biudžetas yra kitoks. Jei pažiūrėsime į metinį ES biudžeto augimą nuo 2008 iki šiandien, pamatysime, kad jis vidutiniškai augo 1,95 proc. per metus, Vokietijos – 2,5 proc., britų – 2,5 proc., suomių – apie 4 proc. Tik Ispanijoje ir kai kuriose Baltijos šalyse viešosios išlaidos augo lėčiau ar mažėjo. Tad negalima sakyti: „Kai mes taupome, jūs turite taupyti“, ir paskui būti nepatenkintiems, kad ES biudžetas augo lėčiau nei vyriausybių išlaidos.
Panašu, kad tarp vyriausybių auga tendencija kaltinti ES dėl nacionalinių biudžetų apkarpymų ir taip žmonių nepasitenkinimą nukreipti į Briuselį...
Mes suprantame, kad daugelio šalių finansinė situacija yra sudėtinga. Tačiau, be abejonės, reikėtų žvelgti į išlaidų kokybę, o ne kiekybę. ES biudžetas yra nepaprastai mažas ir jei atidžiau pažvelgtume į mūsų siūlomus didinimus, pamatytume, kad jie labai maži, beveik nereikšmingi ir tikrai neturi įtakos pono D. Camerono problemoms.
Kalbama apie kompromisą, kurio atveju ES biudžetas kitais metais būtų šiek tiek mažesnis nei norėtų Europos Parlamentas ar Komisija. Ką toks kompromisas reikštų ES?
Tai reikštų, kad mes tikriausiai kitą rudenį vėl atsidursime panašioje situacijoje, kai neturėsime pakankamai pinigų. Problema ta, kad biudžeto mažinimo skaičius nustatomas politiškai, nesuvokiant tikrosios padėties.
Yra vienas dalykas, dėl kurio mes apgailestaujame. Tai yra tos šalys, kurios turėtų gauti pinigų. Tai galioja Lietuvai, Lenkijai, Italijai ir t. t. Kai kas gali sakyti, kodėl EP turėtų stengtis, kad sąskaitos būtų apmokėtos? Šalys, kurios gauna pinigų, pirmos turėtų sakyti: apmokėkite sąskaitas!
Taigi ateityje norėjau, kad narės, kurios gauna sanglaudos pinigų ir mato, kad jų sąskaitos nėra apmokamos, kaip ir parlamentas, sakytų: jūs turite vykdyti pažadus ir apmokėti sąskaitas.
Yra teigiančiųjų, kad tokios palyginti nedidelės šalys kaip Lietuva negali daug padaryti dėl savo padėties...
Tai netiesa. Reikia garsiau kalbėti, kad mums buvo pažadėta. Jums buvo pažadėta. Apgailėtina, kad jie nesilaiko pažadų. Tai istorinė užduotis: turtingos valstybės narės turi padėti šalims, kurios dešimtmečius gyveno už geležinės uždangos, pasiekti tokį patį lygį, kokio esame mes. Mums reikia įgyvendinti savo pažadus. Nesvarbu, yra krizė ar ne, mes galime ir turime sau tai leisti.
CV: Anne E. Jensen
Kopenhagos universitete įgijo politikos ir ekonomikos mokslų magistro laipsnį
1978–1984 m. ėjo vyriausiosios ekonomistės pareigas „PrivatBanken/Unibank“ banke
1994–1996 m. buvo Danijos darbdavių konfederacijos direktorė
Nuo 1999 m. eina Europos Parlamento narės pareigas
Priklauso Europos liberalų ir demokratų aljansui
Yra Biudžeto komiteto narė, 2002–2004 m. buvo šio komiteto pirmininko pavaduotoja
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (44(105), lapkričio 26 – gruodžio 2 d.), rubrikoje „Užsienyje“.
