Griežtas taupymo priemones prasidėjus finansų krizei įgyvendinusi Lietuva kai kurių įtakingų ekonomistų šiandien laikoma pavyzdžiu kitoms iš liūno tebesikapstančioms Europos šalims. Tačiau nepanašu, kad Senojo žemyno vyriausybės ar jų rinkėjai būtų pasiryžę aukotis ir kentėti taip pat, kaip lietuviai. Be to, didelėms ir santykinai uždaroms ekonomikoms pritaikyti Baltijos šalių sprendimų beveik neįmanoma.
Šią savaitę darbą Lietuvoje baigusi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija išvykdama pareiškė, kad kitąmet dėl neapibrėžtumo ekonominėse prognozėse valdžiai gali tekti taisyti biudžeto planą didinant pajamas ir mažinant išlaidas. Oficialiose organizacijos ataskaitose tai vadinama fiskaline konsolidacija. Šį žodžių junginį Lietuvos ekonominės politikos formuotojai iš TVF atstovų lūpų girdi nuo pat krizės pradžios.
2008 metais TVF konstatavo, jog Lietuvai „reikalingas didokas išankstinis fiskalinis pataisymas“. Šis kelias rekomenduotas dėl to, kad „Lietuva neturėjo kai kurioms kitoms valstybėms prieinamų fiskalinio skatinimo priemonių“, t. y., neturėjo pakankamai santaupų ir negalėjo pasiskolinti „iš esmės užsidariusiose finansų rinkose“.
Tuometinė finansų ministrė Ingrida Šimonytė jau pasibaigus kadencijai savo tinklaraštyje taip pat patvirtino, jog tada pasiskolinti, juolab pigiai, galimybių nebuvo ir pridūrė: „Lietuva, kuriai 2008 metais prognozavo valiutos krizę, tik todėl ir galėjo 2009 metais vėl skolintis, kad mažino išlaidas“.
2009 metais TVF teigė, kad Lietuvos valdžia „yra stipriai įsipareigojusi fiskalinę politiką grąžinti į tvarų kelią“, o 2010 jau pastebėjo, jog „už didoką fiskalinį pataisymą buvo atlyginta atsinaujinusia prieiga prie tarptautinių kapitalo rinkų“, tačiau taip pat pastebėjo, kad „tolimesnė fiskalinė konsolidacija yra skubiai reikalinga siekiant ateityje stabilizuoti valstybės skolą“.
2011 metais TVF ne tik toliau skatino imtis priemonių fiskaliniam deficitui mažinti, bet ir pasiūlė, kaip tai būtų galima padaryti. „Rekomenduojame išplėsti mokesčius turtui. Turint omenyje žemus tokio pobūdžio mokesčius Lietuvoje, mes siūlome įvesti mokesčius gyvenamajam nekilnojamam turtui ir motorinėms transporto priemonėms“, – rašoma tų metų TVF misijos ataskaitoje.
2012 ir 2013 metais TVF ir vėl kartojo apie fiskalinės konsolidacijos būtinybę, jos užbaigimą ir biudžeto subalansavimą. Beje, dabartinis finansų ministras Rimantas Šadžius pirmadienį pareiškė, kad biudžeto subalansavimo galima tikėtis 2017, o ne 2016 metais, kaip buvo planuota anksčiau.
Nepaisant to, TVF misijos Lietuvoje vadovas Christophas Klingenas šiemet daugiausiai gyrė Lietuvą už pasitaisiusią finansų sektoriaus padėtį, energetikos sektoriaus reformas ir pažymėjo, kad tikisi teigiamų rezultatų iš kitąmet šalyje įvedamo euro.
Pagyrų Lietuvai negailėjo ir rugsėjo pabaigoje Vilniuje svečiavęsis Europos Centrinio Banko (ECB) vadovas Mario Draghi. „Šalis yra augimui palankios konsolidacijos pavyzdys“ – sakė jis. Kitaip tariant, ECB vadovo manymu, Lietuva įrodė, kad net ir staigaus nuosmukio metu įmanoma suvaldyti valdžios išlaidas ir skolą, o vėliau grįžti prie augimo.
Atsigavimas kokia kaina?
Tačiau teigiamai Lietuvos veiksmus vertinantys pareiškimai nėra neginčytini. Pavyzdžiui, praeitą savaitę Vilniaus universitete viešą paskaitą skaitęs švedų sociologas Charlesas Woolfsonas laikosi nuomonės, kad griežta ekonomija šaliai padarė daugiau žalos, nei davė naudos.
Lietuvoje dešimt metų pragyvenęs Linkopingo universiteto profesorius teigė, kad įtakingos pasaulinės organizacijos, tokios kaip TVF, ECB ar Pasaulio bankas, labai stengiasi įtvirtinti tokią krizės istoriją, kurioje baltiškas taupymo politikos per vidinę devalvaciją modelis yra sėkmingas.
Tačiau jis pabrėžė, jog tai tėra mitas. „Didžiuliai viešojo sektoriaus išlaidų, socialinių išmokų apkarpymai, pakelti mokesčiai privedė prie didžiulio (ypač jaunimo) nedarbo, smukusių atlyginimų ir masinės emigracijos“, – susirinkusiems studentams kalbėjo Ch. Woolfsonas.
Jo manymu, dėl pastarųjų metų politikos Lietuvoje atsirado naujas pasidalinimas darbo jėgos rinkoje. Esą valstybinis sektorius tapo naująja nomenklatūra, užimančia prestižines pareigas ir skirstančia Europos Sąjungos skiriamų struktūrinių fondų lėšas. Tuo metu privačiame sektoriuje klesti tik oligarchai, o eiliniai darbininkai palikti nevykėlių vietoje, kol galiausiai neapsikentę nusprendžia emigruoti.
Profesorius teigė, kad toks šalies vystymasis yra netvarus ir jokiu būdu negali būti laikomas pavyzdžiu kitoms valstybėms.
Kad Baltijos šalių krizės įveikimo modelis netinkamas didelėms ir ne tokioms atviroms valstybėms, dar praeitų metų pavasarį laikraštyje „Financial Times“ rašė vienas žymiausių pasaulyje ekonomikos apžvalgininkų Martinas Wolfas. Jo teigimu, Baltijos valstybės išsiskyrė tuo, kad turėjo keturis didžiulius privalumus.
Pirma, tai – pigi darbo jėga, dėl kurios augusio produktyvumo reali devalvacija galėjo būti ne tokia didelė siekiant išlaikyti konkurencingumą. Antra, Estija, Latvija ir Lietuva yra mažos ir atviros ekonomikos, o tai reiškia, kad jos nebuvo labai priklausomos nuo recesijos nualintų vidaus rinkų. Trečia, šiose šalyse dominuoja užsienio kapitalo bankai, kurie suveikė kaip savotiška bankų sąjunga, finansų sistemą išlaikę pakankamai stipria. Ketvirta, Baltijos šalys, bijodamos grįžti į Rusijos orbitą, siekė parodyti, kad yra pasiryžusios siekti europietiškos ateities ir demonstravo įsipareigojimų laikymąsi.
Nejaugi nurašys skolas?
Antradienį TVF eilinį sykį sumažino pasaulio ekonomikos šių ir kitų metų augimo prognozes. Fondo spėjimu, šiemet ji augs 3,3 proc., o 2015 metais – 3,8 proc. Reikia pažymėti, kad TVF prognozės jau ne pirmus metus iš pradžių būna per daug optimistiškos – realus pasiekimas būna vidutiniškai 0,6 proc. mažesnis. Graikai protestuoja prieš taupymo politiką. AFP/Scanpix nuotr.
TVF taip pat paskelbė, kad prognozuoja 38 proc. naujos recesijos euro zonoje tikimybę. Ekonomikos smukimas įtariamas iš esmės dėl trijų didžiausių Europos ekonomikų – Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos – sumažėjusių augimo prognozių.
Pasiūlymų, kaip išspręsti į uždarą didelių skolų ir žemo augimo ratą pakliuvusių Europos valstybių problemas, neseniai pateikė Londone įsikūrusio Ekonominės politikos tyrimų centro paruošta Ženevos ataskaita.
Didžiausias dėmesys joje skiriamas valstybių skolų dinamikai, kuri, ataskaitos autorių teigimu, yra kertinė siekiant suprasti, kodėl pastaroji krizė trunka taip ilgai ir kodėl atsigavimas tebėra toks silpnas.
Viena iš ataskaitos bendraautorių Lucrezia Reichlin BBC radijui teigė, kad jos išvada yra paprasta: „Koncentravimasis į fiskalinę konsolidaciją euro zonoje buvo pasmerktas žlugti“.
Jai pritarė ir Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius Kennethas Rogoffas, sakęs, kad didelės skolos neleidžia valstybių ekonomikoms įsibėgėti, o lėtas augimas tik dar labiau tas skolas padidina.
Visgi jis pabrėžė, kad manantys, jog Prancūzijai ar Italijai tiesiog reikia daugiau pasiskolinti, stipriai klysta. „Ženevos ataskaitoje teigiama, kad reikia padaryti du dalykus: periferinėms valstybėms reikia nurašyti skolas, o vyriausybės turi įsipareigoti imtis reguliacinių priemonių, kurios neleistų ir vėl išsipūsti būsto kainoms ir kitoms privačioms paskoloms“, – kalbėjo K. Rogoffas.
Jo teigimu, didžiausia Europos problema šiuo metu yra ne galbūt klaidinga taupymo politika, bet valstybių valdymo krizė.
Ekonomistas BBC radijui sakė, kad vietoje to, jog imtųsi struktūrinių reformų ir spręstų valstybės aparato dydžio, korupcijos, aukšto nedarbo problemas, tokios šalys, kaip Ispanija, Graikija, Portugalija, Prancūzija ir Italija, tiesiog prašo Vokietijos daugiau paskolinti. Tačiau šioji atsako, kad paskolins tik tada, kai šios reformuosis. Taip nepriimamas joks sprendimas.
K. Rogoffas sutiko, kad valstybės skolų nurašymas sukeltų savų problemų – neatgavę pinigų labai supyktų Vokietijos ir Prancūzijos bankai, kai kurie turtuoliai bei pensijų fondai.
„Tačiau skolos nebus grąžintos pilnai ir kada nors tai reikės pripažinti, nes iš susiklosčiusios padėties išeiti vien per ekonomikos augimą nepavyks“, – kalbėjo jis.
