Dalies šio ekonomikos sulėtėjimo buvo galima tikėtis. Aukštas gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis, darbuotojų trūkumas bei brangus euras turėjo prislopinti eksportą. Tiesa, šias tendencijas turėjo iš dalies kompensuoti atsigaunančios investicijos ir spartesnis namų ūkių vartojimo augimas. Tačiau kitaip nei tikėtasi, mažmeninės prekybos apimčių augimas šiemet sulėtėjo, o mažmeninės prekybos įmonių lūkesčiai balandžio mėnesį smuko į žemiausią lygį nuo 2016 metų.
Investuotojai vis dar gana teigiamai vertina esamą situaciją, tačiau lūkesčiai dėl ateities pastaruoju metu gerokai sumenko – „Sentix” investuotojų lūkesčiai gegužės mėnesį fiksavo beveik dviejų metų žemumas. Tikėtina, jog vartotojų norą labiau išlaidauti, o įmonių norą investuoti apkarpė vėl išaugęs ekonominis ir politinis neapibrėžtumas.
Daugiausia nerimo šiemet sukėlė gerokai padidėjusi prekybos karų rizika. Neseniai JAV įvesti muitai plienui ir aliuminiui kol kas neturėjo didesnio poveikio euro zonos prekybos srautams, kadangi Europos Sąjungai buvo suteikta laikina išimtis. Tačiau užtenka vien nerimo dėl prekybos konflikto eskalavimo, kad ekonomikos augimo tendencijos būtų paveiktos neigiamai. Tolesnės perspektyvos dėl ES ir JAV prekybos santykių, deja, nenuteikia labai optimistiškai, tad mažai tikėtina, jog verslo lūkesčiai artimiausiu metu ims gerėti. Gali būti, kad netrukus euro zona ims jausti ir tiesioginį naujųjų muitų poveikį − birželio 1 dieną nustoja galioti JAV suteikta muitų išimtis ES plieno ir aliuminio eksportuotojams, o pažangos siekiant gauti nuolatinę išimtį kol kas nematyti.
Maža to, JAV prezidentas iniciavo tyrimą dėl importuojamų automobilių grėsmės JAV nacionaliniam saugumui, kurio išvados galėtų paskatinti JAV padidinti muitus importuojamiems automobiliams. Tai turėtų ypač neigiamo poveikio ES šalių ekonomikoms, nes jose automobilių pramonė vaidina reikšmingą vaidmenį, pavyzdžiui, Vokietijai, Švedijai, Ispanijai, Italijai, Prancūzijai. Labiausiai nukentėtų didžiausia euro zonos ekonomika Vokietija. Automobiliai ir jų dalys sudaro beveik penktadalį viso Vokietijos prekių eksporto, o automobilių pramonėje dirba beveik 7 proc. visų šalies užimtųjų.
Euro zonos viduje taip pat bręsta neramumai, kurie gali kelti grėsmę ne tik euro zonos ekonomikai, bet ir paties euro išlikimui. Pastarosiomis savaitėmis ES rampų šviesoje atsidūrė trečia pagal dydį euro zonos ekonomika – Italija. Dviejų populistinių partijų suformuota koalicija buvo užsibrėžusi padidinti Italijos viešąsias išlaidas, atšaukti kai kurias anksčiau įgyvendintas reformas, buvo prabilta net apie galimą pasitraukimą iš euro zonos bei siekį nurašyti dalį valstybės skolos. Visa tai paskatino finansų rinkų dvejones dėl Italijos fiskalinės drausmės laikymosi, tad Italijos vyriausybės skolinimosi kaina šoktelėjo į trejų metų aukštumas.
Visgi, tikėtina, kad Italijai dar kurį laiką pavyks nenuklysti nuo fiskalinės drausmės kelio. Italijos prezidentas pasipriešino euroskeptiškos vyriausybės suformavimui ir ministru pirmininku pasirinko ekonomistą, kuriam, manoma, bus pavesta suformuoti technokratinę vyriausybę,
kuri veiks iki kol šalyje įvyks išankstiniai rinkimai. Visgi panašu, kad šis sprendimas tik nukėlė problemą vėlesniam laikui, nes, tikėtina, jog naujus rinkimus laimės tie patys, tačiau dar labiau sustiprėję populistai.
Anksčiau laiko sparčiai lėtėjančio ekonomikos augimo kaina galėtų būti didelė. Visų pirma, sulėtėjęs augimas privertų galimybių langą struktūrinėms reformoms tiek šalyse narėse, tiek visoje ES. Tai taip pat prislopintų nedarbo mažėjimo tempus, o spartesnis darbo užmokesčio augimas taip ir nepasiektų darbuotojų. Šios tendencijos pakurstytų rinkėjų nepasitenkinimą ir padidintų Europos populistų sėkmės galimybes kituose rinkimuose.
Visgi gali būti, jog sveikas protas nugalės − baimės dėl Italijos netaps realybe, ES sugebės susitarti su JAV, o pasauliui pavyks išvengti prekybos konfliktų eskalavimo. Tokiu atveju atslūgus baimėms ekonomikos augimas antrojoje metų pusėje galėtų net paspartėti. Po tiek išgyventų nesėkmių Europa nusipelnė kiek ilgiau pasidžiaugti giedru dangumi.
„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė.
