Visa LEO istorija, o ypač jos pabaiga, dar ilgai mes šešėlį panašiems projektams ir sustiprins ir taip neribotą valdžios mandatą kištis į verslą, teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Žilvinas Šilėnas.
Jo teigimu, susitarus dėl LEO LT likvidavimo problemos elektros energetikos sektoriuje niekur nedingo. Po pusantrų metų nauja atominė elektrinė vis dar be investuotojo, elektros energijos tinklai ir vėl priklauso valdžiai. Toks žingsnis atgal brangus ne tik dėl prarasto laiko.
Nacionalizacija ir jos pasekmės
Galima konstatuoti, kad įvyko VST nacionalizacija su kaupu. Viena vertus, galima sakyti, kad ši privataus ir valstybinio kapitalo sąveika jau iš anksto buvo pasmerkta, o privatus kapitalas turėjo įsivertinti tokios partnerystės rizikas. Kita vertus, ši istorija tik parodo, kad su valstybiniu kapitalu bendradarbiauti sunkiai įmanoma, tad vienintelis būdas efektyviai naudoti valstybinį kapitalą yra privatizavimas.
Ši istorija kainuos labai daug. Tiek energetikoje, tiek kitose ūkio šakose yra nemažas investicijų poreikis, kurį realizuoti galima privatizuojant valstybės įmones ir pritraukiant privatų kapitalą. Bet valdžios veiksmai sumažins bet kokį privataus kapitalo norą dalyvauti privatizavime. Ir dar, padidėjusi rizika sumažino potencialiai privatizuotinų Lietuvos įmonių vertę, nes potencialūs investuotojai dabar jau žino, kad valdžia turto įsigijimą gali ginčyti kad ir po šešerių metų.
Blogiausia, kad valdžia net nesiruošia užsiimti privatizacija. Neturint lėšų ir nenorint paleisti tiesioginės įtakos ir kontrolės, nauji infrastruktūriniai projektai ir toliau bus įgyvendinami bendradarbiaujant valstybiniam ir privačiam kapitalui. Kitaip tariant, privatus kapitalas ir toliau bus kviečiamas „partnerystei“. Kiek ir ko reikės pažadėti ir kokias viršvalstybines garantijas reikės pateikti kad ir dabar ieškomam strateginiam investuotojui atominės elektrinės projektui?
Žinoma, LEO LT įkūrimas - politinis sprendimas, tad gana logiška, kad panaikinimas taip pat atėjo politiniu keliu. Tačiau tai nereiškia, kad išformavimui pasirinktas geriausias kelias. Civilizuotą išformavimą buvo galima pasiekti ir privatizuojant valdžiai priklausančias energetikos bendroves. Taip į energetiką būtų pritraukta privataus kapitalo, o valstybės biudžetas būtų gavęs dabar taip reikalingų lėšų.
Monopolija - jei buvo, tai ir išlieka
LEO LT naikinimas neva monopolijų skaidymo tikslais tiko tik politinei retorikai. Tikros ir tariamos monopolijos elektros energetikos sektoriuje neatsirado su LEO LT, ją išardžius monopolijos niekur nedingsta. Elektros energijos perdavimas ir skirstymas yra valstybės nustatytos monopolinės veiklos. Iš skirstymo veiklos pašalinus privatų kapitalą, visos monopolinėmis veiklomis užsiimančios įmonės ir vėl priklauso tam pačiam vienam šeimininkui - valdžiai. Taigi pašalinus privatų investuotoją ir panaikinus LEO LT vardą, LEO LT principas, t.y. tas pats šeimininkas valdo skirstymo ir perdavimo įmones - išlieka. Tik šį kartą šeimininkas yra vien tik valdžia, kuri vadovavimu su kitais nesidalija.
Įmonių sujungimas kritikuotinas ne dėl paties junginio ar jo dydžio. Pirma, lietuviškas „slibinas“ buvo juokingai mažas palyginti su analogiškomis energetikos įmonėmis kitose šalyse. Antra, „slibino“ sudėtinės dalys niekur nedingo. Problema nėra įmonės dydis ar tai, kad įmonės yra horizontaliai ar vertikaliai integruotos. Problema tai, kad įmonė priklauso valdžiai.
Kovos su monopolijomis kontekste minimas elektros rinkos atvėrimas, laisva rinka ir kt. neturi nieko bendro su LEO LT išformavimu. „Rinkos atvėrimas“ reiškia tai, kad elektros tiekimo bendrovės (ir kai kurie vartotojai) elektros energiją pirks rinkoje. Tačiau rinkos sąlygomis veikia tik elektros energijos gamyba, t.y. ta kainos dalis, kuria užmokama elektrinėms už elektros energijos pagaminimą. O pagrindinė priežastis, kodėl daugiau elektros bus perkama rinkoje (o iš tikro - importuojama) - Ignalinos AE uždarymas. Galiausiai atsižvelgus į ribojimus, įpareigojimus, privilegijuotas sąlygas vietiniams gamintojams ar kuro rūšims, žodis „laisva rinka“ čia netinka.
Tuo tarpu elektros energijos perdavimas ir skirstymas, t.y. apie pusė reguliuojamos kainos, ir toliau išlieka valdžios nustatytos monopolinės veiklos, kuriose konkurencija yra uždrausta. VST, Rytų skirstomieji tinklai ir „Lietuvos energija“ lieka valdžiai priklausančios įmonės, o konkurencija uždrausta.
Naujos atominės elektrinės klausimas
Planų statyti naują atominę elektrinę - neatsisakyta. Tiesiog dabar tai turėtų vykdyti jau nebe nacionalinis, o strateginis investuotojas, t.y. galinga užsienio energetikos bendrovė. Iš tikro nėra taip jau svarbu, kas statys, svarbu, kad statyba būtų traktuojama kaip verslo projektas. Kitaip tariant, AE reikalinga ne tam, kad turėtume AE, o tam, kad turėtume elektros energijos.
Nauja AE turi būti traktuojama kaip verslo projektas, kurį įgyvendinę verslininkai prisiimtų riziką ir gautų galimybę turėti pelno. Tokia praktika atitiktų net ir ES energetikos politikos kryptį, kur pripažįstama, kad elektros energijos gamyboje turi vykti konkurencija ir rinkos santykiai.
Ilgalaikėje perspektyvoje, jei Lietuvos energetikos infrastruktūra (tinklai) iš tikro integruosis į Europos energetinę sistemą, nauja AE nebus ir negali būti pigios (ar pigesnės) elektros tiekėja vien Lietuvos rinkai. Tačiau integracija nereiškia, kad naujos AE nereikia. Į klausimą „statyti - nestatyti“ tegul atsako tas, kas mokės pinigus.
Jei iš tikro strateginis investuotojas bus surastas, reikia užtikrinti, kad būtų investuojama į elektros gamybą, o ne į Lietuvos rinkos nusipirkimą. Kitaip situacija nelabai skirsis nuo tos, kurią turėjome su Ignalinos AE - vienas dominuojantis ir per pigiai elektros energiją parduodantis žaidėjas. Vienintelis skirtumas - nauja AE elektros energiją gamins daug brangiau. Nauja AE turėtų būti tiesiog dar vienas (nors ir svarbus ir didelis) elektros gamintojas, įsikūręs Lietuvos teritorijoje, kuris energiją pardavinėtų rinkos, o ne reguliuojama kaina.
Nacionalinio investuotojo kūrimas buvo nuolat (ir teisingai) kvestionuojamas. Lygiai taip pat turėtų būti ir su naujais, strateginio investuotojo planais. Jei nacionalinio investuotojo metodas pasirodė „negeras“, tai nereiškia, kad bet koks kitas būdas pastatyti atominę elektrinę automatiškai tampa geru ir tinkamu. Kodėl užsienio investuotojas turėtų norėti investuoti ir mainais negauti privilegijų? Investuotojas tikrai užduos šį klausimą. Tačiau alternatyva - prižadėti bet ką, kad tik pritrauktume investuotoją, yra grėsminga.
Ką šioje vietoje galėtų padaryti valdžia? Ir nieko, ir labai daug - priklausomai nuo atskaitos taško. Pirma, reikėtų pasimokyti iš ankstesnių klaidų. Bet kokie veiksmai privalo būti visiškai skaidrūs, investuotojo pasirinkimo kriterijai aiškūs, o sprendimai ir jų logika - matomi ir suprantami visuomenei. Labai greitai galima užsižaisti „derybų“, „komercinės paslapties“ ar „saugumo“ argumentais ir neaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Tiesa, įvertinus tai, kad valdžia vis dar neatskleidžia palyginti mažyčių sumų, kurias skyrė „Barclay“ atėjimui, sunku tikėtis viešumo ir aiškumo naujos AE atveju.
Antra, naują AE ir elektros energijos gamybą reikėtų depolitizuoti. Tai padėtų valdžiai ir investuotojui susišnekėti kritiniais momentais - kylant kainoms, trūkstant elektros ir pan. Būtent čia praverstų „normalios“ įmonės statusas, niekuo neišsiskiriantys verslo santykiai. Žinoma, priimant prielaidą, kad valdžia yra racionali ir nereikalauja neįmanomų dalykų: privačių investicijų ir dirbtinai pigios energijos. Trečia, ir svarbiausia, energetikos verslą reikia privatizuoti. Aiškiai, skaidriai, be ribojimų ar įpareigojimų pirkėjams ir už didžiausią kainą.
Galbūt ir gerai, kad visa ši istorija pasibaigė, galbūt būtų dar geriau, jei nebūtų ir prasidėjusi - tai naudingi pamąstymai ateičiai. Tačiau jie negali kompensuoti realių pasekmių: prarasto laiko, susigadintos reputacijos ir nacionalizacijos. Dabar lyg ir yra šansas viską padaryti iš naujo, teisingai. Norėtųsi tuo tikėti, tačiau neapleidžia baimė, kad bus kaip visada: negrabi valdžios ranka vėl viską padarys ne taip.
