Programų tikslai, uždaviniai ir priemonės turėtų būti aiškiai suformuluoti ir aptarti biudžeto programų planavimo stadijoje, o pasiekus užsibrėžto tikslo, programa turėtų būti užbaigiama. Tai – vienas iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizėje pateiktų pasiūlymų, kaip mažinti biudžeto planavimo ir vertinimo ydas.
Strateginio planavimo pertvarka Lietuvos viešajame sektoriuje pradėta vykdyti 2002 m. Programinis biudžetas yra priemonė, kuria sprendimų priėmėjai gali įvertinti, ar reikia imtis konkrečios veiklos, tačiau net ir turint programinį biudžetą į šį klausimą dažnai nėra atsakoma. LLRI analizėje buvo nagrinėtos dvi atrinktos biudžeto programos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma Jaunimo politikos įgyvendinimo programa ir Sveikatos apsaugos ministerijos vykdoma Visuomenės sveikatos stiprinimo programa.
Kaip teigia LLRI ekspertė Kaetana Leontjeva, viena iš esminių biudžeto ydų – abstraktūs programų tikslai, uždaviniai ir priemonės. „Dažnai programų aprašymuose pateikti tikslai nieko nepasako nei programų vertintojams, nei pačiai visuomenei, o po abstrakčiais tikslais galima sutalpinti visą spektrą priemonių, kuriomis tie tikslai gali būti siekiami. Kartais tikslai net būna „pritempiami“ prie įprastos veiklos. Pripažįstant, kad nėra paprasta sukurti tinkamai programų veiklą atspindinčius kriterijus, tenka konstatuoti, kad dažnai programų kriterijai neparodo jokios naudos visuomenei, pavyzdžiui, skaičiuojamas suorganizuotų konferencijų ir renginių skaičius.“
Trūkumu įvardinta tai, kad programų vykdytojai neišskiria prioritetinių savo veiklos krypčių. „Analizėje nagrinėtos Jaunimo politikos įgyvendinimo programos tikslas – „sudaryti sąlygas jaunimui būti aktyvia visuomenės dalimi, plėtojant jaunimo politiką tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis“. Programos tiksle nė žodžio neužsimenama apie tokių aktualių problemų kaip jaunimo nedarbas ir emigracija sprendimą. Nedarbo ir emigracijos pokyčiai taip pat nėra rodikliai, kuriais vertinama programos veikla, todėl kyla klausimas, kodėl programos veikla nebuvo pakeista orientuojantis į aktualiausius laikmečio iššūkius?“ – klausia ekspertė.
Silpnųjų strateginio planavimo vietų aptikta ir Visuomenės sveikatos stiprinimo programoje. „Dalis programos priemonių prieštarauja vienos kitoms. Vienas iš programos tikslų – gerinti sąlygas verslui mažinant biurokratinę naštą, tačiau tuo pat metu yra kuriami nauji teisės aktai ir reikalavimai. Nors Vyriausybė verslo sąlygų gerinimą laiko prioritetu, programos vykdytojai šio tikslo prioritetu nelaiko ir net neišsikėlė konkretaus tikslo, kiek teisės aktų bus supaprastinta. Tai yra pavyzdys to, kaip nepaisant gerų ir naudingų Vyriausybės siekių, jų įgyvendinimas stringa žemesniame lygmenyje dėl to, kad konkretūs sprendimų vykdytojai nesiima reikalingų veiksmų“, - teigia K. Leontjeva.
Kitos analizėje identifikuotos silpnosios biudžeto vietos – strateginiai planai būna tvirtinami tik priėmus biudžetą, programų efektyvumas nebūna matomas, programų rezultatai ir asignavimai būna nesusiję. „Biudžetas yra nelankstus, nes nesurenkant lėšų, išlaidos nemažėja, todėl LLRI siūlo programoms priskirti prioritetus, tarkim, nuo itin svarbios iki mažiau svarbios, o nesurenkant lėšų, mažiau svarbių programų turi būti automatiškai atsisakoma. Taip pat siūlome įtvirtinti Konstitucijoje, kad valstybės biudžetas negali būti deficitinis. Tačiau reikia pabrėžti, kad valstybės tarnautojai sugeba prisitaikyti prie visų priemonių, kurios turėtų pagerinti viešąjį sektorių. Suinteresuotoms institucijoms pateikėme pasiūlymus, kuriais galima mažinti silpnąsias biudžeto vietas, bet kartu reikia priimti ir valinį sprendimą mažinti biudžeto apimtis“, - siūlo K. Leontjeva.
