„Daryk pinigus. Jei gali – sąžiningai, jeigu ne – tiesiog daryk pinigus“, - ši mintis galėtų tapti visų korporacijų Didžiuoju įstatymu, o kiekvienas norintis tapti šventu korporatyvizmo tarnu, turėtų priimti tokią priesaiką.
Joelo Bakano knyga „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“ (vertė: Kristina Markūnaitė, „Kitos knygos“, 2009 m. ) – būtent apie tai.
Teisės profesorius iš Kanados ėmėsi smulkaus ir nuodugnaus tyrimo, kuris padėtų atskleisti, kodėl gerais norais grįstos įstaigos virto tikrų tikriausiomis velnio irštvomis.
Šitos knygos pradžia kiek užknisa: pasakojama visa ilga ir kaip visada nuobodi istorija apie tai, kaip tos korporacijos susikūrė (koks dabar skirtumas?), kaip vystėsi, kilo ir galiausiai tapo nenugalimomis pasaulio valdovėmis.
Aš, kaip ir F. Beigbederis, esu tos nuomonės, kad Trečiąjį pasaulinį karą laimėjo prekių ženklai – t. y. korporacijos.
Pamirškite tuos Holivudo filmus apie tai, kaip žmonija kovoja prieš mašinas ir laimi (nuo „Matricos“ iki naujausių „Terminatoriaus“ ir „Transformerių“ dalių).
Tų filmų mintis visai ne ta, kad mus kažkas užpuola ir mes turime gintis. Tikroji mintis: mes ginamės nuo to, ką patys sukūrėme. Labai „filosofiškai“: nuo „svetimo“ savyje.
Mes pralaimėjome. Pinigai nugalėjo Žmogų. Karas Irake atnešė daugiau pelno JAV korporacijoms negu Holivudas. Realybė laimėjo prieš fantaziją. Daugiau jokių iliuzijų.
Kas yra korporacija? Knygos autorius teigia: pavojinga psichopatė! Mašina iš „Terminatorius: išsigelbėjimas“, užprogramuota „atlikti“ misiją bet kokia kaina.
Kadangi pats esu susidūręs su korporatyvizmu, pabandysiu tai susieti su aptariama knyga.
Taigi, esu kviečiamas dirbti į vieną didžiausių pasaulinių korporacijų. Pirmas įspūdis – man neatrodo, kad aš bendraučiau su žmonėmis. Viskas nuo Alfa iki Omega yra dirbtina. Juokas, šypsenos, rankos paspaudimai, klausimai „kaip sekas?“, „ar viskas gerai?“. Etiketas. Tuoj apsivemsiu.
Viskas kaip iš sociologijos vadovėlio, kurį buvau priverstas skaityti universitete – darbe žmogus turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi tapti kažkuo kitu.
Ir tai vyksta. Todėl manęs visai nestebina, kad interneto komentaruose tiek daug pykčio: kai visą gyvenimą praleidi vaidindamas kažką kitą, taip norisi nors virtualiai pabūti savimi.
Kol kas aptarėme vieną korporacijos pusę – nužmogėjimą. Man patiko šioje knygoje cituojamas, nežinau kodėl genijumi vadinamas Miltonas Friedmanas, kuris viską, kas neatneša pelno, vadina amoraliais dalykais. Tikras amerikietis.
Gaila, kad Joelas Bakanas ne filosofas ir nebando suprasti, o kodėl gi korporacijos tapo psichopatologiškomis, užuot tarnavę žmonijai? Kai kas pasakytų: korporacija yra blogis tikrąja to žodžio prasme. Bet aš taip nemanau. Teisingai panaudotos, jos išgelbėtų pasaulį.
Problema slypi ne korporacijose, o Žmoguje. Paimkime paprastą pavyzdį – dvasios valkatą Donaldą Trumpą. Jis turi tiek pinigų, kad pusė Afrikos vaikų, mirštančių nuo bado, išgyventų, bet užuot kažką gelbėjęs, jis ir toliau miega keturias valandas per parą ir „daro pinigus“. Visiškas psichopatas.
Nežinau, ar Joelas Bakanas skaitė Arthurą Schopenhauerį tačiau aš rekomenduočiau jam paskaityti.
Tai, ką knygos autorius vadina psichopatologija, vokiečių filosofas vadino akla valia. Į niekur besiveržiančia valia, kuri traiško viską, kas trukdo jos „veržimuisi“.
Nevardysiu būdų, kuriais šis veržimasis sustabdomas, - daug svarbiau suprasti, kad iš tiesų žmogaus poreikiams, norams, troškimas ir geismams nėra galo. Korporacijos – tai geismo mašinos, kurios dirba visai ne dėl pinigų ir galios, jos dirba, nes jeigu nedirbtų ir netraiškytų visko aplink, jos numirtų.
Žudyk arba mirsi, - frazė tiktų visam laukiniam kapitalizmui. Šiandieninis prancūzų filosofas Lucas Ferry taikliai pastebėjo: pasaulis žlunga būtent dėl to, kad korporacijos negali sustoti. Kiekvienas naujas sezonas reikalauja atsinaujinimo ir naujų prekių. Ir tai ne kova už būvį – tai kova už nežinia ką. Kova be taisyklių. Kova be prasmės. Sakysite – kad išgyventume?
Ne! Su evoliucijos teorija tai neturi nieko bendro. Čia vyksta atvirkštinis procesas: įklimpome į tikrą mėšlą ir nežinome, kaip viską sureguliuoti.
K. Marksas pranašavo ekonomines krizes kas dešimt metų dėl technikos atsinaujinimo, bet jis nenujautė, kad išprotėjusiame pasaulyje pats atsinaujinimas taps preke.
Manote, kad ši krizė laikina? Kad greitai viskas susitvarkys ir mes visi ilgai ir laimingai gyvensi?
Aš taip nemanau. Joelas Bakanas – taip pat.
Kol nužmogėjusi akla valia valdys pasaulį, krizės taps kasdienybe.
Didžiausios pasaulyje pinigų sankaupos yra keleto žmonių rankose. Ar jie ims rūpintis kitais? Ne.
Ar korporacijos ims rūpintis pasauliu? Ne.
