„Žinių radijuje“ kalbėjęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Linas Čekanavičius pabrėžė itin įdomų, jo nuomone, punktą. Dauguma išvykusiųjų lietuvių buvo bent 12 mėnesių nedirbę. Tad lietuviai ne metė turėtų darbų.
„2015 m. pagal atliktus tyrimus 83 proc. ar 82,5 proc. iš tų, kurie emigravo bent 12 mėnesių neturėjo darbo. Tai bėga ne iš darbų. Emigruoja bedarbiai didžiąja dalimi. Tada klausimas, ar ne tik jiems, kuo labai abejočiau, bet ir visai Lietuvai, būtų geriau, kad tie bedarbiai būtų čia, nebūtų emigravę. Šioje vietoje pergyventi, kad žmogus gali išvykti svetur ir aprūpinti šeimą, nei kad būtų buvęs čia bedarbiu, tai jis vis tiek nebūtų sukūręs tų nacionalinių pajamų“, – komentavo L. Čekanavičius.
EBPO ataskaitoje rašoma, kad 2015 metais tik 17,3 proc. iš emigravusiųjų turėjo darbą metai iki emigracijos. Tiesa, nemaža dalis yra mokinių, kurie tik baigę mokyklą išvyksta studijuoti svetur. „Bet netgi 86 proc. iš 30-39 metų emigravusiųjų grupės metams iki išvykstant nemokėjo socialinių įmokų“, - rašo EBPO.
Emigracija – neišvengiamas procesas
Tokios nuomonės, kurią išsakė L. Čekanavičius, laikosi ir kiti profesoriai. Štai Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas Donatas Burneika naujienų portalui tv3.lt teigia, kad išvažinėjo ir jaunimas studijuoti, ir neturintys darbo, ir turintys. Tačiau didžioji dalis išvykusiųjų, be abejonės, neturėjo darbo ir gyveno vietovėse, nutolusiose nuo sostinės.
„Emigracija, kuri vyko, yra neišvengiamas procesas. Ačiū Dievui, kad žmonės nesėdėjo čia ir išvažiavo į kitas vietas darbo ieškoti. Tik, kad jų galėjo išvažiuoti gerokai mažiau. Bet iš principo taip ir buvo: Lietuvoje sparčiai nyko darbai, daugėjo jaunimo baigiančio mokslus. O kadangi darbo vietų nedaugėjo, tas jaunimas kažkur turėjo dėtis, tai jis ir išvažiavo. Vyresnio amžiaus dirbančiųjų daugėjo, pensinis amžius ilgėjo, dirbančių pensininkų taip pat daugėjo, tai iš esmės darbo ir nebuvo.
Emigracijos nebuvimas būtų buvusi žymiai didesnė problema. Emigracija yra žmonių prisitaikymas. Klausimas tik, kokia ir kaip emigracija galėjo vykti. Gal daugiau žmonių galėjo išvažiuoti į Lietuvos vietas, kur trūksta darbuotojų ir mažiau į užsienį“, – svarsto D. Burneika.
Jis įsitikinęs, kad emigracija iš esmės suvaidino labai teigiamą vaidmenį. Mokslininkas pateikia žmonių palyginimą su pinigais: jei jų negalima panaudoti, geriau padėti į banką, investuoti, įdarbinti kur nors nei, kad tiesiog laikyti.
Visgi neneigiama, kad jei ir toliau emigracija tęsis, tai taps itin didžiule bėda Lietuvai, kadangi darbuotojų jau pradeda trūkti. Tik spėlioti, kiek jų grįš, profesorius nesiima. Nors EBPO ataskaitoje nurodoma, kad sugrįžo mažiau nei 40 proc. emigrantų, išvykusių 2010 m. bei prieinama išvados, kad mažai tikėtina, jog sugrįš ir vėlesniais metais išvykę emigrantai. „Iš tų, kurie sugrįžta, daugiau nei du trečdaliai neįsidarbina ir dėl to vėl išvyksta į užsienį“, – EBPO išvadas išryškina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„Niekas nežino, kiek jų grįš. Viskas yra tik prielaidų lygyje, remianti kitų tautų pavyzdžiais. Priklausomai kokio amžiaus išvyko, su vaikais ar be vaikų, po mokslų ar ne, įvairūs dalykai. Yra pavyzdžių, kai grįždavo ir trys ketvirtadaliai žmonių, ir 80 proc., ir dar mažiau. Tai priklauso darbų šalyje arba paties ekonominio ir socialinio klimato.
Kiek jų grįš, sunku pasakyti. Bet dabar turėsime grįžtančiųjų emigrantų bangą. Tai faktas. Mes nesame pirmi. Lietuvoje nevyksta nieko tokio, ko nevyko kitose šalyse. Tik Lietuvoje buvo daug daugiau žmonių, kurie gyveno tokiose vietose, kur nebuvo nei darbo, nei turėjo pinigų“, – komentuoja D. Burneika.
Paklaustas, ar reikėtų keisti švietimo sistemą, kad jaunimas norėtų likti ir mokytis Lietuvoje, D. Burneika teigė, kad tai nėra pagrindinė problema. Tam, kad jauni žmonės neišvažiuotų ar grįžtų reikia tinkamos darbo rinkos.
„Klausimas kyla dėl užsieniečių įdarbinimo Lietuvoje. Vienu balsu teigiama, kad reikia kuo greičiau ir paprasčiau įdarbinti užsieniečius Lietuvoje, bet kuo mes jų daugiau įdarbinsim, tuo mažiau bus grįžtančių“, – prideda jis.
Negalima teigti, kad emigruoja tik bedarbiai
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, dr. Vladislava Stankūnienė naujienų portalui tv3.lt teigia, kad mes per mažai žinome, kas emigruoja, kada emigruoja ir dėl ko. Jos nuomone, reikėtų pripažinti, kad kol kas į šiuos procesus žiūrima nerimtai, tik iš tam tikrų fragmentų daromos išvados.
„Trūksta valstybinio požiūrio, pastovios stebėsenos, analizės. Pavyzdžiui, daromos tam tikros išvados, kad emigruoja tie, kurie neturi darbo. Bet reikia žiūrėti, kodėl neturi darbo, kodėl jaunimas nė nepradeda dirbti ir išvažiuoja. Jaunimo akivaizdžiai netenkina darbo užmokestis, galimybės sukurti sau ir savo šeimai norimą gerovę ir oriai gyventi.
Turime sau atsakyti, ar dalis tų emigrantų nėra „išstumtieji“. Taip, tikrai yra jaunimo, kuris išvyksta norėdami pakeliauti, pažinti pasaulį, įgyti išsilavinimą, save išbandyti. Tačiau jie nesudaro didelės dalies emigravusiųjų“, – sako ji.
Pasak V. Stankūnienės, vertinant kitų šalių patirtis ir realias mūsų gyvenimo aplinkybes reikėtų pripažinti, kad emigraciją skatina ekonominiai veiksniai. Tai reiškia, kad kalta ne pati švietimo sistema.
„Mūsų darbo užmokestį palyginus su kitomis šalimis, matome, kad skirtumai siekia kelis kartus. Palyginus perkamąją galią, kiek žmogus už algą gali nusipirkti, skirtumai sumažėja, tačiau jie išlieka labai dideli. Ir kol šie skirtumai bus dideli, emigracijos srautas nesustos. Švietimo sistemos nesklandumų neturėtume priskirti prie labai svarbių emigracijos veiksnių. Svarbiausi emigracijos veiksniai – ekonominiai“, – teigia ji.
Kaip ir D. Burneika, VDU profesorė kritikuoja kalbas, kad trūkstant darbo jėgos ją reikia vežtis iš trečiųjų šalių. Taip, anot jos, sukuriami sunkumai tautiečiams. „Iš ten, kur darbinės pajamos dar žemesnės, atvykstantiems mūsų atlyginimai dar yra patrauklūs. Bet taip kuriamos prielaidos toliau stabdyti atlyginimų kėlimą. Taip išstumiamas mūsų jaunimas, tie, kuriems esamas darbo užmokestis nepatrauklus ir pritraukiam tuos, kuriems tinka. Taip galime dar labiau įsukti emigracijos ratą, toliau skatindami tėvynainių išvykimą“, – mano V. Stankūnienė.
Socialinė apsaugos ministerija pranešė, kad EBPO ekspertai pataria daugiau finansuoti programą „Globali Lietuva“, kuria siekiama įtraukti emigrantus į šalies gyvenimą. Jai reikia skirti daugiau lėšų, ypač siekiant padėti sugrįžtantiems namo darbingo amžiaus žmonėms. Užsienyje dirbančius lietuvius, kurie yra nepatenkinti darbu užsienyje, svarbu informuoti apie įsidarbinimo galimybes.
Anot EBPO ekspertų, nuo šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžios gyventojų skaičius Lietuvoje kiekvienais metais mažėjo daugiau nei 1 proc. Prognozuojama, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius nuo 2015 iki 2020 m. bus sumažėjęs maždaug 9 proc., o trečiajame dešimtmetyje mažės dar 20 proc. Pagyvenusių išlaikomo amžiaus žmonių skaičius, tenkantis šimtui darbingo amžiaus gyventojų, padidės nuo 28 žmonių 2015 m. iki 46 žmonių 2030 m.
