Kinijos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių pasaulyje, tačiau ekspertai šiai Azijos pasakai laimingos pabaigos neprognozuoja.
Kol Vakarų pasaulis įnirtingai bando išsivaduoti iš finansų krizės pančių, Kinijos milžinas žengia į priekį tvirtu žingsniu. Ne vienas pasaulio ekonomistas mano, kad Kinijos valstybinis kapitalizmas yra tinkamiausias priešnuodis modernios pasaulinės ekonomikos iššūkiams. Nepaisant to, vis dažniau pasigirsta balsų, pranašaujančių niūrią Kinijos ekonomikos ateitį.
Žlugti pasmerktas modelis?
Kinija perėmė Japonijos sukurtą Azijos plėtros modelį. Jo veikimas apima keletą pagrindinių aspektų. Pirma, dėl mažų atlyginimų kaupiamas kapitalas, kuris vėliau panaudojamas eksporto varomam ekonomikos augimui skatinti. Taip pat didelės investicijos skiriamos šalies industrializacijai. Antra, visame šiame procese dalyvauja ir valstybė. Trečia, industrializacija ir valstybės skiriamos investicijos persismelkia į pažangius ūkio sektorius. Šį modelį taikė Japonija, kuri 1990-ųjų pradžioje patyrė akcijų krachą. Vėliau jį nusikopijavo Pietų Korėja, išgyvenusi krizę 1997–1998 metais.
Siekiant, kad augtų ekonomika, būtinas didelis investicijų srautas. Plėtros modelis priklauso nuo valstybės skiriamų subsidijų, kurios skatina investuoti į tam tikras pramonės šakas ar ūkio sektorius ir leidžia išvengti didelės rizikos. Pramonei skiriami pigūs kreditai, o valstybė aiškiai nurodo, į kokius konkrečius projektus investuoti pinigus. Valiutų kursai kontroliuojami, kad padrąsintų eksportuotojus, į visas puses dalijamos valstybinės subsidijos. Bankai nesiekia komercinės naudos, o veikiau yra vyriausybės plėtros politikos įrankiai. Visais šiais būdais ir privačios, ir visuomeninės lėšos yra nukreipiamos į industrializaciją. Taip sukuriamas milžiniškas ekonomikos augimas.
Pasaulio rinkos visuomet bando nustatyti tinkamą kainų lygį ir siunčia signalus investuotojams, kur turėtų ir kur neturėtų keliauti pinigai. Tačiau jei kainų rodikliai yra iškraipyti, išsikreipia ir išteklių skyrimo kryptys. Azijos modelis iškraipo kainas, todėl iššvaistomi pinigai ir pasiekiamas produktyvumo perteklius. Valstybės remiamos kompanijos nesirūpina pajamų generavimu, o tai priveda prie netinkamų investicinių sprendimų statyti gamyklas ir pastatus, kurie yra nereikalingi ir nepelningi. Galiausiai didelė dalis paskolų yra negrąžinama, o bankų sektorius palūžta. Japonijos ir Pietų Korėjos krizių priežastys buvo tokios pat – silpni bankai, įsiskolinusios bendrovės ir neprotingos investicijos.
Krizės šešėlis
Kinija investuoja 46 proc. savo BVP. Tai visiškai suprantama turint omenyje šalies ekonomikos augimą, tačiau kyla klausimas, ar šalis investuoja ten, kur iš tiesų reikėtų. Greitųjų traukinių projektams skiriami milijardai, bet dauguma gyventojų negali sau leisti jais naudotis. Nekilnojamojo turto (NT) plėtra taip pat nėra suderinta su gyventojų ir kompanijų finansinėmis galimybėmis. Pavyzdžiui, viename Kinijos mieste NT agentūra siūlė BMW automobilį kiekvienam, kuris įsigis aukštos klasės būstą.
Šalies valdžia nuolat žada reformas, tačiau panašu, kad pati neklauso savo patarimų. Keisti ekonominės plėtros kryptį Kinijai rekomenduojama ir naujausioje Pasaulio banko ir Plėtros tyrimų centro ataskaitoje. „Kinija gali atidėti reformas ir ateityje rizikuoti pasinerti į ekonomikos krizę arba gali įgyvendinti reformas dabar ir krizės išvengti“, – teigiama ataskaitoje. Šalis yra raginama skatinti inovacijas, konkurencingumą ir verslumą, o ne pasikliauti vien vyriausybės parama kaip pagrindiniu augimo šaltiniu.
Pasaulio banko rekomendacijos yra naujausias iš vis didėjančio būrio perspėjimų dėl Kinijos ekonomikos ateities. Šalies ekonomikos „kietasis nusileidimas“ artėja, o jam suminkštinti šalies politikams lieka vis mažiau laiko
Kinijos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių pasaulyje, tačiau ekspertai šiai Azijos pasakai laimingos pabaigos neprognozuoja.
Kol Vakarų pasaulis įnirtingai bando išsivaduoti iš finansų krizės pančių, Kinijos milžinas žengia į priekį tvirtu žingsniu. Ne vienas pasaulio ekonomistas mano, kad Kinijos valstybinis kapitalizmas yra tinkamiausias priešnuodis modernios pasaulinės ekonomikos iššūkiams. Nepaisant to, vis dažniau pasigirsta balsų, pranašaujančių niūrią Kinijos ekonomikos ateitį.
Žlugti pasmerktas modelis?
Kinija perėmė Japonijos sukurtą Azijos plėtros modelį. Jo veikimas apima keletą pagrindinių aspektų. Pirma, dėl mažų atlyginimų kaupiamas kapitalas, kuris vėliau panaudojamas eksporto varomam ekonomikos augimui skatinti. Taip pat didelės investicijos skiriamos šalies industrializacijai. Antra, visame šiame procese dalyvauja ir valstybė. Trečia, industrializacija ir valstybės skiriamos investicijos persismelkia į pažangius ūkio sektorius. Šį modelį taikė Japonija, kuri 1990-ųjų pradžioje patyrė akcijų krachą. Vėliau jį nusikopijavo Pietų Korėja, išgyvenusi krizę 1997–1998 metais.
Siekiant, kad augtų ekonomika, būtinas didelis investicijų srautas. Plėtros modelis priklauso nuo valstybės skiriamų subsidijų, kurios skatina investuoti į tam tikras pramonės šakas ar ūkio sektorius ir leidžia išvengti didelės rizikos. Pramonei skiriami pigūs kreditai, o valstybė aiškiai nurodo, į kokius konkrečius projektus investuoti pinigus. Valiutų kursai kontroliuojami, kad padrąsintų eksportuotojus, į visas puses dalijamos valstybinės subsidijos. Bankai nesiekia komercinės naudos, o veikiau yra vyriausybės plėtros politikos įrankiai. Visais šiais būdais ir privačios, ir visuomeninės lėšos yra nukreipiamos į industrializaciją. Taip sukuriamas milžiniškas ekonomikos augimas.
Pasaulio rinkos visuomet bando nustatyti tinkamą kainų lygį ir siunčia signalus investuotojams, kur turėtų ir kur neturėtų keliauti pinigai. Tačiau jei kainų rodikliai yra iškraipyti, išsikreipia ir išteklių skyrimo kryptys. Azijos modelis iškraipo kainas, todėl iššvaistomi pinigai ir pasiekiamas produktyvumo perteklius. Valstybės remiamos kompanijos nesirūpina pajamų generavimu, o tai priveda prie netinkamų investicinių sprendimų statyti gamyklas ir pastatus, kurie yra nereikalingi ir nepelningi. Galiausiai didelė dalis paskolų yra negrąžinama, o bankų sektorius palūžta. Japonijos ir Pietų Korėjos krizių priežastys buvo tokios pat – silpni bankai, įsiskolinusios bendrovės ir neprotingos investicijos.
Krizės šešėlis
Kinija investuoja 46 proc. savo BVP. Tai visiškai suprantama turint omenyje šalies ekonomikos augimą, tačiau kyla klausimas, ar šalis investuoja ten, kur iš tiesų reikėtų. Greitųjų traukinių projektams skiriami milijardai, bet dauguma gyventojų negali sau leisti jais naudotis. Nekilnojamojo turto (NT) plėtra taip pat nėra suderinta su gyventojų ir kompanijų finansinėmis galimybėmis. Pavyzdžiui, viename Kinijos mieste NT agentūra siūlė BMW automobilį kiekvienam, kuris įsigis aukštos klasės būstą.
Šalies valdžia nuolat žada reformas, tačiau panašu, kad pati neklauso savo patarimų. Keisti ekonominės plėtros kryptį Kinijai rekomenduojama ir naujausioje Pasaulio banko ir Plėtros tyrimų centro ataskaitoje. „Kinija gali atidėti reformas ir ateityje rizikuoti pasinerti į ekonomikos krizę arba gali įgyvendinti reformas dabar ir krizės išvengti“, – teigiama ataskaitoje. Šalis yra raginama skatinti inovacijas, konkurencingumą ir verslumą, o ne pasikliauti vien vyriausybės parama kaip pagrindiniu augimo šaltiniu.
Pasaulio banko rekomendacijos yra naujausias iš vis didėjančio būrio perspėjimų dėl Kinijos ekonomikos ateities. Šalies ekonomikos „kietasis nusileidimas“ artėja, o jam suminkštinti šalies politikams lieka vis mažiau laiko
FAKTAI: Kinijos ekonomika
2011 metų pabaigoje Kinijos ekonomikos augimas siekė 8,9 proc.
Pasaulio bankas prognozuoja, kad 2026–2030 metų laikotarpiu vidutinis Kinijos ekonomikos augimas sieks 5 proc.
Investicijoms šalis skiria 46 proc. savo BVP.
Skaičiuojama, kad valstybinės Kinijos įmonės sukuria apie 40 proc. BVP.
Mindaugas SAMKUS
