Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo dienos, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Ar per tą laiką atsikratėme sovietinės praeities ir socialistinio požiūrio?
„Lietuva dydžiu panaši į Daniją, Olandiją, bet šios šalys neišgyveno viso šio siaubo, – teigia Jonas Karčiauskas, UAB „Audėjas“ generalinis direktorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos garbės viceprezidentas. – Lietuviai labai darbštūs, kas žino, kokį išsivystymo lygį būtume pasiekę? Tačiau nors Lietuva ir buvo okupuota, palyginti su kitomis Sąjungos respublikomis, vis tiek buvome tarsi užsienis.“
Rūpėjo Lietuva
Vis dėlto J. Karčiauskas sako, kad prisiminus sovietmetį nepelnyta kritika apipilami ne tik įvairių įmonių vadovai, bet ir ministrai.
„Tapus įmonės vadovu iš arčiau teko su jais susipažinti, – prisimena verslininkas. – Bendravau su partiniais veikėjais, ūkio vadovais, ministrais. Daugelis ministrų buvo aukštos kompetencijos, geri atstovaujamos pramonės šakos specialistai. Nors jie viešojoje erdvėje turėjo deklaruoti partijos nuomonę, jiems iš tiesų rūpėjo Lietuva. Vadovais buvo skiriami tik tie, kurie buvo nuėję gamybininko kelią.“
Svarbiausia kompetencija
Lengvosios pramonės srityje 1980–1985 metais dirbo daugiau nei 200 tūkst. darbuotojų. Kaip prisimena J. Karčiauskas, produkcija buvo vertinama visoje Sovietų Sąjungoje.
„Tada kompetencija buvo pagrindinis ekonomikos variklis, – pasakoja J. Karčiauskas. – Ne vieną mane, daugelį kitų asmeniškai išsikviesdavo ir nurodydavo terminą, per kurį turėjome gauti naujus įrenginius. Jei to nepadarysi, vadinasi, nesugebi eiti vadovo pareigų. Tad važiuoji į Maskvą, veži dešrų, „Palangos“ degtinės. Dabar daug kas kritikuoja, kad už dešras buvo lankstomasi, bet to niekas nedarė sau, buvo daroma dėl Lietuvos.“
Verslui – daug galimybių
J. Karčiauskas sako, kad kompetencija ir atsakingas požiūris į darbą buvo nepalyginti stipresni nei šiandieną.
„Tačiau iš tų laikų vertinu tik tai, – sako J. Karčiauskas. – Tiems laikams neliko jokių sentimentų. Viso kito net prisiminti nenoriu. Nuolatiniai girtavimai, drausmės pažeidimai. Nustatomi normatyvai, atlyginimų dydžiai, darbuotojų nebuvo galima skatinti už gerą darbą. Dabar verslas iš tiesų turi didelių galimybių.“
Keisis negreitai
Vienas garsiausių lietuvių kompiuterinės programos kūrėjų pasaulyje, kompanijos „Pixelmator“ įkūrėjas Saulius Dailidė sako, kad mes, lietuviai, toli gražu dar nesame europiečiai.
„Po 50 metų, kai jau močiutės kitaip auklės anūkus, viskas pasikeis. Išvadas darau stebėdamas žmones, su kuriais susiduriu versle, – sako S. Dailidė. – Pavyzdžiui, Amerikoje žmonės dirba, kol padaro, lietuviams svarbu atsėdėti darbo valandas. Ir ne atlyginimas kaltas, o požiūris į darbą. Mes sėdėjome ilgiau nei įprastą darbo dieną.“
Laikė sukčiais
Verslininkas ir programuotojas S. Dailidė sako, kad lietuviams dar trūksta pasitikėjimo savimi, o daugelį dalykų galime daryti net geriau už kitas pažangias šalis.
„Į mus mažiausiai žiūri kaip į lietuvius, mus tiesiog mato kaip modernią kompaniją, – tvirtina S. Dailidė. – Mūsų verslui nėra naudinga būti iš Lietuvos. Pasaulis mažai ką žino apie Lietuvą, lietuvius, visi turi bendrą nuomonę apie Rytų Europą. Prieš dešimt metų buvo dar sudėtingiau, nes visa Rytų Europa buvo laikoma sukčiais. Nors mes darydavome tą patį ir net dar geriau nei amerikiečiai ar vokiečiai.“
Pasiilgsta bendravimo
Dar sovietų Lietuvoje gimęs verslininkas prasitaria, kad anie laikai kelia savotišką nostalgiją.
„Ir tų laikų tapetus, ir baldus atsimenu, – teigia S. Dailidė. – Bet labiausiai ilgiuosi žmonių, bendravimo. Jausmo, kai visi lygūs, bendravimas neparemtas jokiais ekonominiais dėsniais. Dabartinių vaikų vaikystė kitokia, žmonės atšalę, nes kiekvienas turi galvoti už save.“
Gimė Sibire
„Aš gimęs Sibire, mano seneliai buvo išvežti, tėvas devynerius metus kalėjo Sibiro kalėjimuose, – pasakoja UAB „Eika“ vadovas Robertas Dargis. – Iki šiol pamenu, kad stojant į universitetą, nors mokyklą baigiau gerai, egzaminus penketais išlaikiau, dar turėjau įtikti mandatinei komisijai. Dekanas paklausė, kodėl gimiau Sibire. Atsakiau, kad vaikui neįmanoma pasirinkti nei gimimo vietos, nei tėvų. Pasakė, kad kalba su manimi baigta, ir liepė atvykti tada, kai išsiaiškinsiu. Kaip mano senelis sako, tai buvo šėtono imperija.“
Anot verslininko, mes, lietuviai, dar nesijaučiame savo šalies piliečiai, kurie patys kuria ateitį, žmonės dar laukia, kad jais kas nors pasirūpins – didesnis brolis, valstybė. Na, o mūsų kūrybą dar veikia praeities mentalitetas.
Netoli Europos
„Viskas pasikeis, kai nebeliks baimės, kai žmonės sieks savo tikslų, kai bus gerbiama privati nuosavybė, – sako R. Dargis. – Bet prieš 20 metų juk išvis nežinojome, kas yra privati nuosavybė. Kiek suniokota autobuso stotelių. Tai nepagarba žmogaus sukurtam daiktui, juk kiekvieną daiktą kūrė mūsų bendruomenės narys. Vadinasi, šeimoje jo niekas neauklėjo.“
Tačiau, anot R. Dargio, kitos šalys ėjo daug ilgesnį kelią, o mums pirmųjų rezultatų pavyko pasiekti per šiek tiek daugiau nei 20 metų. „Mums pasisekė, kad buvome netoli Europos, – sako verslininkas. – Miesteliuose net parduotuvių nebuvo, o jei buvo, trūko būtiniausių prekių. Žmonės vertėsi iš pusiau natūrinių ūkių.“
Esame priklausomi
„Kas nežino savo praeities, tas neturi savo ateities, – sako sovietinių skulptūrų parko po atviru dangumi įkūrėjas Viliumas Malinauskas. – Ateities kartoms turi būti primenama, prie ko gali privesti diktatoriaus valdžia.“
V. Malinauskas tvirtina šalies rytojaus neįsivaizduojantis.
„Kaip su tokiais kurti ateitį pradedant kirkilais, sekmokais, kubilizmu? – klausia pašnekovas. – Mūsų, manau, laukia apskritai Graikijos likimas. Kiek kainuos naujos atominės statyba, senos uždarymas? Kiek mokame firmoms, firmelėms, kurios šį biznį organizuoja? Kokia iš to nauda Lietuvai? Žinoma, energetinė problema turėjo būti sprendžiama kitaip ir benzinas nekainuos jau pigiau nei mineralinis. Kokią nepriklausomą energetiką mes kuriame? Mes priklausomi labiau nei bet kada.“
Girtus išmestų
V. Malinauskas sako, kad nepriklausomybės laikotarpiu buvo padaryta daug klaidų su privatizacijos fondais, iššvaistyti ir indėliams grąžinti skirti pinigai.
„Kodėl estai sugebėjo net pensijoms sukaupti. Sako, ekonomika gerėja, – piktinasi V. Malinauskas. – Niekas negerėja. Milijonas pensininkų, vaikai, o kiek dirbančiųjų? Darbininko neįmanoma susirasti, Jei gavo avansą, 30 proc. neateis į darbą, o po atlyginimo jau 40 proc. girtaus. Visi atsimena, kad buvau griežtas kolūkio pirmininkas, bet buvo tvarka. Jei bent kartą pasirodydavo kas girtas, jo dienos darbe būdavo baigtos.“
Bankrutuoji – gerai?
V. Malinauskas prisimena ir Maskvos diktuojamas sąlygas, kurios dažniausiai atnešdavo nuostolių: „Prireikė sėti kukurūzus, visi taip ir turėjome daryti, nesvarbu, kad tai nuostolinga. Užtat buvo socialinės garantijos – išėjai į pensiją ir žinojai, kad gausi pensiją, gydytojui nereikės kyšininkauti. Šiandien niekas nesiskaito su žmogumi. O valstybei dabar didžiausias džiaugsmas, kai verslininkas bankrutuoja.“
Vanią – į kaimynus
Verslininkas mano, kad sukurtą infrastruktūrą reikėjo ne griauti, o modernizuoti. „Reikėjo sakyti: „Ačiū Vania, kad išėjai, o dabar gyvensime kaip kaimynai. Geras kaimynas geriau negu bet kokia giminė“, – juokiasi pašnekovas.
Nuomonės:
Ekonomistė Rasa Maldeikienė: kyšininkavimas yra didelė iš sovietmečio atėjusi problema. žmonės turi būti labiau kritiški, suvokti valstybės valdymo grandinę, nepeikti valdininkų, nes jie palaiko stabilumą valstybėje.
Sociologas Romas Lazutka: Dabar išplito didelio mąsto kyšininkavimas. žmonės nepratę kaip vakaruose burti iniciatyvinių grupių, samdyti teisininkus, kad šie parengtų tinkamus dokumentus dėl pageidaujamų įstatymų. yra daug patogiau nueiti, sumokėti.
Ekonomistas Stasys Jakeliūnas: turime „Mažeikių naftą“, dvi trąšų gamyklas ir mums atrodo, kad jos labai svarbios. Bet jos nesukuria jokios realios vertės. tai gigantomanija, didelių mąstų dariniai ir lūkesčiai, atėję iš to laiko. Be to, žmonės nesavarankiški. JAV studentai nuo magistro studijų pradžios ieško, kur įsidarbins, kai pabaigs. O Lietuvoje žmonės vis dar kaltina valstybę, jei neturi darbo.
