Reikia pripažinti tiesiai ir sąžiningai – turime ryžtingą, veiklią, „kietą“, darbščią ir pakankamai išmintingą vyriausybę laikotarpiui, koks gali tik prisisapnuoti ir tai tik trilerių persižiūrėjus.
Nenuostabu, kad pretendentų į jos vietą, kol krizė nesibaigė, nėra. Net „kraugeriškiausios“ opozicijos jėgos, socialdemokratai ir „tvarkiečiai“, atlieka savo funkcijas atsargiai, nedidelėmis dozėmis, laikydamosi partizaninės taktikos (svarbu kenkti, o ne imti valdžią).
Opozicija šįmet bedantė ir bejėgė ne tik dėl to, kad neturi alternatyvios išėjimo iš krizės programos. Jos politinis instinktas verčia ją sąmoningai susilaikyti nuo pastangų ir ryškesnių veiksmų, siūlant alternatyvų veiksmų planą tokiu metu, kai valdžia turi įgyvendinti nepopuliarias gyventojų pajamų mažinimo priemones.
Neduok Dieve, perspausi su valdančios koalicijos kritika ir išversi ją iš valdžios; teks patiems formuoti vyriausybę. Opozicija tikrai sau to nelinki, ji žino, kad alternatyvinis Miunhauzeno metodas – timptelti sau už plaukų ir ištraukti iš pelkės ne tik save, bet ir žirgą – yra nelabai realistinis.
Dar kiti opozicionieriai imasi patikimesnių metodų - kyla į tribūnas su išvis sufantazuotais pasiūlymais, sąmoningai parinktais būti nepriimtinais ne tik Seimui, bet ir visiems atsimerkusiems, užtat patraukliais daliai publikos ir galimai pridėsiančiais vieną kitą balą periodinėse politikų pripažinimo apžvalgose.
Vis tik priekaištų dabartinei vyriausybei galima daryti. Jie liestų smulkesnius, ekonominės politikos taktikos dalykus. Apibendrintai tuos priekaištus galima būtų pavadinti lankstumo stoka.
Laikai ekstraordinariniai ir vien įprastais ekonominės politikos kanonais nepasitenkinsi. Jei jums užpylė butą, tai prireikus vandenį semsite net su lėkšte sriubai ar cukrine – jei yra aiškus ir neatidėliotinas tikslas, priemonės gali būti ir neįprastos.
Pavyzdžiui, valdžios strategams galėtų rūpėti toks sprendimas – leisti mokėti pirmą kartą stojantiems į darbo rinką bei ilgiau nei metus darbo nerandantiems ir tik iš skurdžių pašalpų gyvenantiems žmonėms ne 800, o 600 litų minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Gėdinga suma? Neįmanoma pragyventi? Skurdo rizikos riba yra 720 litų mėnesiui? Taip, gryna teisybė. Bet kalbama apie niekur dar nedirbusį jaunimą ir nedarbo draudimo išmokų netekusius žmones, tai yra apie tuos, kuriems tų 600 litų alternatyva yra nulis litų. Ar galime drįsti sakyti, kad 600 litų yra nepriimtina, o nulis litų – jau gerai?
Kodėl mums prireikė panaikinti lengvatas ir išimtis taikant pridėtinės vertės mokestį (PVM)? Todėl, atsakoma, kad būtų visiems vienodas, kad nebūtų išimčių (privilegijų) atskiroms veiklos sritims. Na taip, jei kažkuriai prekei (pavyzdžiui, knygai) PVM ne 21, bet 5 procentai, tai ji taps pigesnė ir kažkas, manęs pirkti penktą porą batų ar alaus bateriją, dabar susivilios atpigusia knyga ir, taigi, liks su keturiomis poromis batų ir nusipirks tik du butelius alaus tam penktadieniui. Kitaip tariant, negerai, knygų pardavimas padidėjo batų ar alaus pardavimų sąskaita. Gerai tai ar negerai – ekonomikai visvien, nes gamybos sumažėjimą viename sektoriuje kompensuoja jos padidėjimas kitame sektoriuje. Užtat diskutuoti mums, knygų leidėjams ir aludariams, knygų skaitytojams ir neskaitytojams, alaus gėrėjams ir negėrėjams, jau bus dėl ko. Bet tik tiek.
Yra ekonomikoje ortodoksų, galvojančių, kad knygų kainoms neturi būti nuolaidų, tegu jos rungiasi su alum lygiomis sąlygomis. Tebūnie. Bet sumažinti PVM tarifai paslaugoms, kurių sąnaudose didžiausią dalį sudaro žmonių darbas, o ne importuotos medžiagos, žaliavos ir komponentai, jau kur kas rimtesnis argumentas antikrizinėje politikoje. Pigesnės paslaugos reiškia didesnį užimtumą paslaugų sektoriuose – štai koks „iškraipymo“ rezultatas. Galėsime tą iškraipymą ir panaikinti - kai darbo jėgos visur ims trukti, kai pigių paslaugų teikimas sukels didelę pigių darbuotojų imigraciją, kai tai ims trukdyti kitų, aukštos kvalifikacijos reikalaujančių paslaugų plėtrai.
Visiškai natūralu būtų krizės metu laikinai turėti ką nors panašaus į prabangos mokestį. Jis būtų visiškai neprivalomas – jį mokėtų tik tie, kam ir krizės metu norisi įsigyti prabangos prekių (visos jos – importinės), o ne laikyti tuos pinigus banke (iš kur juos pasiskolintų kredito ieškantis verslininkas), investuoti į savo gamybos modernizavimą ir konkurencingumo padidinimą ar tiesiog paaukoti benamių maitinimui. Šitaip prabangos prekės ir paslaugos taptų dar brangesnės ir dar labiau paryškintų tą perkančiųjų išskirtinumą, kurį jie ir nori pabrėžti – kad tik jie sugeba tokius dalykus įpirkti.
Tokios mažos, nekonvencinės ekonominio manevravimo priemonės nėra mums ypatinga naujiena. Juk turėjom visai neseniai solidarumo mokestį (2006-2007 metais, 4 proc. nuo pelno). Pusė karalystės tam, kuris įrodytų, jog toks mokestis pakenkė ekonomikos raidai.
Turime tris aiškius tikslus: pirma, nepakenkti (nesumažinti) mūsų produkcijos konkurencingumo; antra – nesuardyti socialinės apsaugos tinklo; trečia – susidoroti su viešųjų finansų išbalansavimu. Tie tikslai yra kriterijai bet kurioms siūlomoms priemonėms ir naujovėms krizės metu. Žinoma, jie prieštaringi (pavyzdžiui, socialinės apsaugos stabilumą galime palaikyti padidindami socialinio draudimo įmokas; bet tada kažkiek pakenksime konkurencingumui). Vadinasi, politikams bus kas veikti, o mums, plačiajai visuomenei, bus apie ką pagalvoti ir ką vertinti.