Jei esate linkęs rizikuoti savo sankaupomis – atsiveria puikios galimybės. Tik turite nuspėti, kas iš tų nuvertėjusių akcijų bei kitų popierių netrukus šoks kainomis į viršų.
Tikra audra siaučia JAV finansų rinkose ir kelia gūsius Azijos bei Rusijos kapitalo rinkose.
Pavasarį žlugo stambus investicinis bankas „Bear Stearns“ (jį nupirko JP Morgan Chase). Neseniai „Bank of America“ už 50 mlrd. dol. nupirko „Merrill Lynch“ (tai brokerių firma, gyvavusi 94 metus, patyrusi 45 mlrd. dol. nuostolių savo hipotekos operacijose). Nebeatlaikė garsios hipotekos kredito įstaigos „Freddie Mac“ ir „Fannie Mae“.
Šią savaitę vėl naujiena - bankrutuoja „Lehman Brothers Holdings“, įsiskolinęs savo kreditoriams per 600 mlrd. dolerių. (Tai vienas iš Volstryto senbuvių, gyvavęs 158 metus, ketvirtas pagal dydį pasaulio investicinis bankas).
Būtų užtekę Federalinei rezervų sistemai (FRS; oficialus JAV centrinio banko pavadinimas) garantuoti kreditavimą bankams ar jų konsorciumui, kuris sutiktų perimti „Lehman Brothers“, ir problema būtų daug mažesnė.
Prieš metus bandęs gelbėti „Bear Stearns“, o prieš porą savaičių išgelbėjęs jau seniau globotus hipotekos operacijų mamutus „Freddie Mac“ ir „Fannie Mae“ (FRS jas faktiškai nacionalizavo; apie jų gigantiškumą kalba faktas, kad abi agentūros yra išdavę arba garantavę pusę visų amerikiečių paimtų būsto paskolų) JAV centrinis bankas šį kartą atsisakė gelbėti eilinį persispekuliavusį gigantą. „Lehman Brothers“ eis bankrotan.
FRS argumentas aiškus: finansų rykliai neturi būti garantuoti, kad kaskart, kai jiems smarkiai nepasiseks su ateities pramatymu, juos gelbės JAV vyriausybės bankų priežiūros tarnyba. Priešingai, ir finansų galiūnus turi veikti ta pati rinkos įtampa, rizika ir atsakomybė, kaip kiekvieną valstietį, pavasarį nieko nežinantį apie tai, kiek rudenį kainuos jo pasėti javai.
Vėlgi kitaip FRS pasielgė su milžiniška draudimo bendrove AIG (American International Group) – 1 trilijono vertės turtas, 74 milijonai klientų 130 šalių. Kai susvyravo ir šita - FRS persigalvojo ir antradienį nusprendė suteikti 85 mlrd. dol. paskolą (kaip užstatą perimdama apie 80 proc. jos akcijų). Argumentas nesyk naudotas – bendrovė pernelyg didelė, jos žlugimas gali sukelti ištisą sunkumų grandinę ne tik JAV, susvyruotų visa pasaulio finansų sistema.
JAV viešojoje diskusijoje ir klausiama: jei mažmeniniai bankai privalo savo lėšomis drausti indėlininkų pinigus, kodėl to nereikia daryti kitoms finansų institucijoms, kurių spekuliavimai periodiškai priverčia kloti mokesčių mokėtojų pinigus jiems gelbėti?
Argumentas, jog jie per dideli, kad būtų galima leisti jiems žlugti, suprantamas – tačiau jų kuriama rizika tebūnie jų ir apdraudžiama.
Kaip rašo „Financial Times“, bankininkai visada teigia, kad jei niekas neatpirks jų nuodėmių, tai visi mes pakliūsime į pragarą. Ir toks pagrasinimas, teigia FT, paprastai suveikia. Bet galutinis rezultatas kiek savotiškas - finansinių spekuliacijų pelnas priklauso jų autoriams, bet jų nuostolius turi dengti visi dangui sielą kol kas skolingi asmenys.
Jau dygsta siūlymai, kaip susitvarkyti, kad tokių krizių būtų išvengta. Sekant medikų ir kriminalistų patirtimi, teks sustiprinti „prevencinę veiklą“. Ką tai reiškia, dar tik matysime. Bendra nuostata būtų tokia: kaip rūpinamės recesijomis ir krizėmis, taip turime pasirūpinti staigiais kilimas ir bumais – karštligiško finansinio spekuliavimo pliūpsniai, ažiotažas nekilnojamojo turto rinkose NT rinkose, ekonomikos perkaitimas turėtų būti kruopščiai prižiūrimi kaip padidintos „epidemijų“ rizikos (o ne tik gerovės kilimo) procesai.
Po Didžiosios krizės (1929-1933 m.), kai indėlininkų panika žlugdė ir „kaltus“, ir nekaltus bankus, buvo pasimokyta ir imtasi indėlių draudimo (indėliai iki 100 000 dolerių JAV dabar apdrausti Federalinės indėlių draudimo korporacijos) bei patiems bankams sukurtos galimybės skolintis šalies centriniame banke, jei jau prireiktų atremti indėlininkų ataką. Dėl to nei JAV, nei kitos šalys daugiau nebepatyrė bankų indėlininkų panikos priepuolių. Analogiškų „atsarginių vožtuvų“ reikia ir finansiniams holdingams.
Be to, bankai ir kitos finansų institucijos veikia tarptautiniu mastu. O bankų priežiūra tebėra nacionalinė. Net Europos Sąjungoje (ES) nėra bendros bankų priežiūros, net euro zonoje. Todėl ES jau skelbia - kurs priežiūros institucijų kolegijas, užsiims kredito reitingo agentūromis (įves joms privalomą registravimąsi ir pradės kontroliuoti jų veiklą).
Jei namų kainos ir toliau mažės (jos ir mažėja – tik lėčiau), tai audra finansų rinkose nesiliaus, teigia JAV analitikai. Didės negrąžinamų paskolų skaičius. Realiojoje ekonomikoje gausės bankrotų ir augs nedarbas. Taip tęsis, bent JAV, tol, kol nustos smukę nekilnojamojo turto kainos. Tikėtina – prasidėjus 2009-iesiems.
Europai tos finansinės audros poveikis kol kas juntamas ne tiek per finansų sistemą, kiek per realios ekonomikos stagnavimą JAV ir Azijoje. Tai irgi kuria kažkiek grėsmės mūsų ekonomikoms, nes tiek JAV, tiek Azijos šalys stengsis grumtis su stagnacija agresyvesne eksporto plėtra, taip pat – naudodamosi vėl kylančiu euro kursu (jis turėtų kilti, nes Europa darosi santykinai palankesne vieta investuoti perdėm įbaugintiems rimtesnių pinigų turėtojams).
O ko galima tikėtis „nerimtų“ pinigų turėtojams, eiliniams taupytojams? Kaip visada per finansų krizes, investavus į vertybinius popierius, sunku išvengti didesnių ar mažesnių nuostolių. Jei investavote į akcijas – galite patirti ir viso kapitalo praradimą. Santykinai patikimiausia investavimo vieta tokiu metu – bankai. Jei neviršijate draudžiamų indėlių dydžių (arba neužmiršote išskaidyti indėlių iki tokio draudžiamo dydžio), jūsų kapitalas niekur nedings ir per finansines krizes. Kainą reikės sumokėti – yra rizika (o Lietuvoje – garantija), kad už indėlį gausite mažesnes palūkanas nei infliacijos tempai. Taigi, jūsų realus kapitalas trupučiuką sumenks. Užtat – išliks.
O jei esate linkęs rizikuoti savo sankaupomis (ar jų dalimi) – atsiveria puikios galimybės. Tik turite nuspėti, kas iš to atpigusio nekilnojamojo turto ir tų nuvertėjusių akcijų bei kitų popierių neužilgo šoks kainomis į viršų. Taip elgėsi straipsnio pradžioje minėtos (ir nepaminėtos) bendrovės, taip jos uždirbo savo milijardus ir taip, kaip parašyta, jos baigė - bet ne visos.
