Finansų krizė nežada nurimti. Kai kur ji dar aštrės, beveik visur jos padariniai iki galo irgi apsireikš vėliau. Daugybė žmonių turės nuostolių. Vieniems žlugs viltys įsigyti naujas jachtas ar vilą Monake, kitiems nuostoliai bus mažesni – prapuls tik skolon pirktas namukas, teks kraustytis kur nors į menkesnį būstą.
Panika, baimė ir bet koks vengimas skolinti staiga retais pasidariusius tikrus pinigus neišvengiamai užsmaugs būsto statybos industriją, atgrasins investuotojus ir apsunkins investicijas, todėl ekonomikos augimas stos. Nedarbas didės, pajamos mažės, skurdas plėsis.
Kaip čia taip atsitiko?
Pradžia jau sunkiai beįžiūrima. Galima būtų prisiminti prieš 10 metų netikėtai žlungantį ir kitų investicinių bankų, mobilizuotų JAV vyriausybės iniciatyva, išpirktą investicinį banką Long-Term Capital Management (LTCM). Tai buvo finansų pasaulio pažiba. Jis finansų operacijoms naudojo dviejų Nobelio premijos laureatų sukurtą modelį, jo operacijas vykdė tikri finansų genijai.
Jų kompiuteriai buvo tokie galingi, modelis tiek tikslus, kad per keletą metų bendrovė nuosavą kapitalą padidino keturiskart.
LTCM kapitale jo žlugimo išvakarėse nuosavas kapitalas sudarė 3 procentus. Tai yra, bendrovė suko skolintą kapitalą, todėl galėjo turtėti taip sparčiai – jos neribojo kur kas lėčiau augantis nuosavas kapitalas.
Investiciniai bankai neužsiima „mažųjų“ taupytojų pinigais Jų klientai – bankai, draudimo bendrovės, pensijų fondai, pavieniai milijardieriai, užsienio šalių centriniai bankai. Investiciniai bankai surenka klientų milijonus ir investuoja į sofistikuotus finansinius instrumentus, subalansuotos ekonomikos laikais teikiančius didelį pelną.
Centriniai bankai kur kas liberaliau žiūri į investicinių bankų ir kitokių finansinių bendrovių veiklą. Tai stambaus privataus verslo sfera, masinės klientūros jie neaptarnauja, todėl valstybei nėra ko kištis; rinka viską sutvarkys geriausiai.
Tereikia protingai formuoti investicijų portfelį, kad vienų vertybinių popierių riziką dengtų kitų popierių vertės kitimo priešinga kryptimi tikimybė. Nobelio laureatų modelis leido labai tiksliai apskaičiuoti portfelio struktūrą ir laidavo nepaliaujamą sėkmę. Iki kol nesusvyruoja visa rinka be išimčių.
Tada modelis nebetinka, o investiciniam bankui gresia žlugimas. Ir paaiškėja, kad jo žlugimas gali virsti dar dešimties ar šimto, ar net visos finansų sistemos katastrofa, nes jam žlugus žlugs tie bankai, kurie įdėjo savo laisvus pinigus į jo obligacijas, ir taip toliau. Ir joks modelis negali numatyti, kada toks sukrėtimas ištiks visą finansų rinką.
Kol gaunamas tik pelnas – galima ir patariama nesikišti, te rizikuoja ir pelnijasi. Jei ima rastis dideli nuostoliai – tenka šauktis vyriausybės su jos biudžetu, t.y. visų mokesčių mokėtojų malonės. Šantažuojant – kad antraip visiems bus blogai.
Todėl JAV vyriausybei ir teko daryti tai, ką ji, kaip smarkiai liberalaus ekonomikos modelio šalininkė, gali daryti tik sukandus dantis ir prieš veidrodį sulipdžiusi rodytiną šypseną. Ji priversta nacionalizuoti siūbuojančią finansų instituciją arba įtikinti ją nupirkti likusius sveikus finansų gigantus.
Šių metų kovą JAV valdžia įžengė į sceną ir paklojusi 29 mlrd. dolerių perpirko žlungantį investicijų banką Bear Stearns, o rugsėjį prasidėjo jau totalinis sektoriaus gelbėjimas: JAV valdžia perima du jos globojamus hipotekos gigantus Fannie Mae ir Freddie Mac, leidžia žlugti legendiniam Lehman Brothers, paskatina sveiką gyvą Bank of America gelbėti kitą legendą – Merill Lynch (nupirktas už 50 mlrd. dolerių), pati ištraukia į paviršių specifinę ir milžinišką draudimo finansų grupę AIG, o likę sveikais du paskutinieji iš Volstryto investicinių bankų – Morgan Stanley ir Goldman Sachs – patys persiregistruoja į bankus, savanoriškai sutikdami viešai skelbti daugiau duomenų apie veiklą, vykdyti bankams privalomus atsargų reikalavimus, būti centrinio banko prižiūrimi kaip komerciniai bankai (t.y. daug griežčiau), kartu įgydami galimybę skolintis centriniame banke, kai jau niekur nebegauni. Visa tai – kad būtų nurimtų partneriai ir klientai.
Intensyvų investicinės bankininkystės plėtojimąsi, naudojant išvestinius instrumentus (derivatyvus) kažkas spėjo pavadinti „kazino kapitalizmu“. Gan taikliai. Ši veiklos sritis išties toli pranoko savąją rizikos draudimo ir tikslesnės kapitalo alokacijos funkciją, virto savotišku lošimu. Dar 1980 m. JAV gyventojai ir įmonės buvo įsiskolinę sumą, lygią 163 proc. šalies BVP. 2007 m. ta suma šoktelėjo iki 346 proc. šalies tų metų BVP.
Ir lyderiu čia buvo būtent finansų sektorius: jo bendras įsiskolinimas 1980 m. buvo 21 proc., 2001 m. – 83 proc., 2007 m. – 116 proc. JAV BVP.
Kuo ne kazino? Jei taip sekasi, tai varom iki „galutinės pergalės“. Taip ir stengėsi daryti visi dabar gelbstimieji. Uždirbti kuo daugiau – rinkoje šventas reikalas. O jei staiga krachas? Rinkos modeliai negali numatyti kracho, tai visiškai nereguliarus ir neprognozuojamas dalykas. Taigi, pagal modelį – kracho nebus niekada. Bet krachai būna.
Kazino lošėjas, pralošęs dvarą ir visa kita gal įsikurs kur pas gimines, gal pabėgs į užsienį ir įsidarbins mokyklos raštvedžiu. O kaip su investiciniu banku, kurio įsipareigojimai – 2000 mlrd. (taip, 2 trilijonai) eurų (tai – apie Deutsche Bank) - jei jis atsidurtų prasilošusio padėty? Juk 2 trln. eurų – tai 80 proc. metinio Vokietijos BVP.
Belgijos banko Fortis (irgi sunegalavęs) įsipareigojimai lygūs 300 proc. Belgijos metinio BVP.
Taip, kai kurie investiciniai bankai per dideli, kad būtų galima leisti jiems žlugti. Bet jau yra tokių bankų, kurie per dideli, kad jiems kas nors galėtų padėti. Kaip tada?
Tada reikalingos tarptautinės pastangos ir veiksmai. Juk ir pati problema atsirado kaip finansų sferos globalizacijos pasekmė. Todėl kuo toliau, tuo naivesnės ir galop tik juokingos bus atskirų, ypač mažesniųjų šalių vyriausybių (jų centrinių bankų) pastangos taisyti padėtį rimtesnių finansinių (ir ekonominių) krizių atvejais. Jungtinėms Valstijoms labai sunku apsispręsti aktyvesniam bendradarbiavimui, Europos Sąjunga, bent jau savo rate, to tikrai imsis.
Dabartinės krizės šaknys – hipotekos paskolų rinkoje. Paskolų gavėjai ėmė nebesugebėti grąžinti paskolų, bankams sugrąžinti įkeisti namai užtvindė vėstančią rinką ir ėmė prarasti vertę, hipotekų turtas tapo nelikvidus, kredito rinkoje smarkiai išaugo įtampa.
Bet esmė – ne pernelyg liberaliai dalintos būsto paskolos ir net ne pernelyg godūs investicinių bankų akcininkai, klientai ir vadybininkai. Visi veikėjai čia elgėsi kaip normalūs žmonės, t.y. ne kaip angelai. Esmė yra ta, kad mes – ekonomistai, bankininkai, politikai – atsiliekam suvokdami sudėtingėjantį ekonomikos, tame skaičiuje – finansų sektoriaus pasaulį. Patogumo dėlei verčiamės senais principais ir sena taktika. Tuo tarpu privatūs sprendimai seniai peržengė savo kompetencijos ribas, rizikos, sukeliančios realią grėsmę niekuo dėtoms bendrovėms, ribas, vyriausybių šantažavimo ribas. Todėl ekonomikos dalykai gerokai didesniu laipsniu turi tapti viešosios politikos, viešojo diskurso ir kolektyvinių visuomenės veiksmų sritimi. Ortodoksinis mąstymas ekonomikoje gali pavesti.
