Kiek nekilnojamojo turto Lietuvoje valdo į kitas šalis išvykę lietuviai, suskaičiuoti sunku. Vis dėlto, jiems priklauso apčiuopiama dalis nuomojamų būstų, ypač Vilniaus ir Kauno didmiesčiuose. Dalis nuomoja savo buvusius namus, kuriuos paliko išvažiuodami į užsienį, kiti į nekilnojamąjį turtą tėvynėje yra investavoę svetur uždirbtus pinigus.
Skirtingai nei spekuliantai, dauguma išeivių nekilnojamąjį turtą pasirinko kaip ilgalaikę investiciją. Žmonės viliasi, kad ateityje jį galės pelningai parduoti arba patys grįš į jį gyventi. Iki ekonomikos bumo svetur uždirbti pinigai dažniausiai būdavo investuojami į miestų centruose ir senamiesčiuose esantį turtą. Taip pat buvo paklausūs žemės sklypai užmiestyje. Maždaug nuo 2005–2006 metų buvo graibstomi ekonominės klasės naujos statybos būstai.
Investicijos esmė – už paskolą arba grynus pinigus nusipirkti butą ir jį kurį laiką nuomoti, o vėliau parduoti arba pačiam į jį persikelti. Tačiau per atstumą nuomos reikalus tvarkyti nėra patogu. Juolab kad Lietuvos nuomos rinkoje vyrauja ne ilgalaikiai susitarimai – dažniausiai būstas išnuomojamas metams ar kiek ilgesniam laikotarpiui. Dalis emigrantų prižiūrėti savo investiciją ir bendrauti su nuomininkas patiki savo pažįstamiems arba giminaičiams. Lietuvoje yra nuosavybės valdymo paslaugas teikiančių bendrovių, tačiau jų paslaugomis daugiausia naudojasi užsieniečiai. Lietuviams tai – dar nauja paslauga, ir daugelis nemato reikalo mokėti už tai, ką gali padaryti pažįstami.
Į butą nuomininkų neįsileido
Vis dėlto, ne visi žmonės, išvykę į užsienį, nuomoja savo būstą. „Tiesos“ skaitytoja Rita, gyvenanti Norvegijoje, už paskolą pirktą butą laikė tuščią apie metus. „Kai išvažiavome į Norvegiją, butą palikome mano sesei. Tuo metu ji mokėsi universitete. Mes mokėjome dalį paskolos, o ji su draugu – likusią dalį ir komunalinius mokesčius. Tačiau pabaigusi studijas ji išvažiavo iš Kauno, ir butas liko tuščias“, – pasakojo Rita.
Šeima pasitarė, kad buto nenuomos. Viena priežasčių – jie nežinojo, kiek laiko bus užsienyje. Už paskolą per mėnesį reikėjo mokėti apie 1000 litų. „Mes dažnokai grįždavome į Lietuvą, apsistodavome savo senuose namuose. Nenorėjome, kad butas būtų nusiaubtas nuomininkų. Svarstėme galimybę išnuomoti pagal sutartį, tačiau neturėjome giminaičių, kurie galėtų nuolat rūpintis būstu, pažiūrėti, ar viskas gerai“, – aiškino Norvegijoje jau antrus metus gyvenanti moteris.
Atėjus šildymo sezonui šeimą užgulė nemenka finansinė našta, todėl šių metų pavasarį Rita su vyru nusprendė parduoti butą ir nusipirkti sodybą, į kurią galėtų grįžti tik pailsėti. Moteris pasidžiaugė, kad būstą pavyko parduoti gana greitai ir jie neliko skolingi bankui. Prie likučio pridėję savo santaupas jie įsigijo vietą poilsiui, kur praleido dalį vasaros. Rita pripažįsta, kad nebuvo girdėjusi apie bendroves, teikiančias nuomos administravimo paslaugas. „Nors vis tiek nežinau, ar būtume nuomoję būstą per jas. Viskas priklauso nuo to, ar mums būtų apsimokėję tai daryti. Pavyzdžiui, verslo liudijimas iš mūsų taip pat būtų suvalgęs nemažai pinigų, o dar mes buvome išsiregistravę iš Lietuvos. Įvairūs formalumai yra viena priežasčių, kodėl nesiryžome perleisti savo būsto laikiniems šeimininkams“, – atviravo sūnelį Norvegijoje auginanti 33 metų moteris.
Rūpinasi artimieji
Tarp nuomotojo ir nuomininko tarpininkaujančių bendrovių paslaugomis lietuviai naudojasi ne itin dažnai. Išeiviai dažniausiai savo būstų priežiūrą patiki savo giminaičiams ar pažįstamiems. Jie sutvarko formalumus, jeigu nuomojama legaliai, surenka pinigus už nuomą, sprendžia iškilusias problemas su nuomininkais, kai negali padėti svetur gyvenantis šeimininkas. Tačiau pasitaiko užsienyje gyvenančių lietuvių, su nuomininkais bendraujančių tiesiogiai. „Tiesos“ skaitytojas Mantas Vilimas socialiniame tinkle „Facebook“ pateiktoje apklausoje rašė, kad su nuomininkais bendrauja „Skype'u“, jeigu tik kyla problemų.
Lietuviai – ne blogesni už užsieniečius
Kiti „Tiesos“ skaitytojai teigė, kad jų nuomojamus butus prižiūri giminaičiai arba draugai. Ne išimtis ir daugiau kaip dešimtmetį JAV gyvenanti Marija. Ji turi du butus Vilniaus centre. Juos prižiūri sesuo, kurios vardu ir tvarkomi visi formalumai. „Butus pirkau dar prieš patį bumą – 2004 ir 2005 metais, todėl dabar džiaugiuosi, kad investicija pasiteisino. Nuo tada nuomos kainos gerokai pakilo, todėl nemaža dalis pinigų jau sugrįžo. Kita vertus, vieną butą teko remontuoti, todėl papildomų išlaidų buvo nemažai“, – atskleidė Marija.
Jos skaičiavimu, per 25 metus nuoma turėtų visiškai padengti butų pirkimo kainą. Ji mano, kad paklausa bent artimiausius penkerius metus nemažės. „Po šios krizės žmonės atsargiau pirks butus ir namus. Tikiuosi, kad sumažės neriančiųjų stačia galva, jie gerai paskaičiuos, prieš imdami paskolas. O nuomos kainos jau pakilo, palyginti su blogiausiu metu 2009-aisiais. Kita vertus, net nebūtų tragedijos, jeigu kainos vėl grįžtų į krizinį lygį, nes mano skolintų pinigų dalis yra palyginti nedidelė“, – sakė už Atlanto gyvenanti lietuvė.
Kai įsigijo butus, abi su seserimi susitarė, kad būstus nuomos tik užsieniečiams. Tačiau situacija pasikeitė vos krizei prasidėjus. „Abiejuose butuose gyveno užsieniečiai, tačiau jau 2009-ųjų pradžioje dėl prastos situacijos jie išvyko iš Lietuvos. Tada pirmą kartą įsileidome lietuvius, tačiau jokių problemų nekilo. Turiu pripažinti, kad tautiečių nuomininkų bijojome nepagrįstai“, – atviravo draudimo bendrovėje dirbanti Marija.
Ji teigė, kad su nuomininkais neturi pasirašiusi ilgalaikių sutarčių, tačiau jie nesikeitė jau beveik dvejus metus. Abiejuose būstuose gyvena jaunos šeimos, neturinčios planų bent artimiausiu metu imti paskolų nuosavam būstui.
Iš emigrantų namus nuomojantys žmonės dažnai patvirtins, kad su tokiu šeimininku yra kur kas paprasčiau susitarti. Jie nevargina nepagrįstais vizitais ar skambučiais, tačiau kilus neaiškumams ar problemoms visada galima kreiptis į jų atstovą. Be to, užsienyje gyvenantys lietuviai patys dažnai nuomojasi būstą, todėl puikiai išmano civilizuotas šio verslo taisykles.
Paulius Valatkevičius
