„Manau, kad tokių įmonių bankrotas valstybės finansus paveiktų labai neigiamai”, – tikino jis.
S. Besagirsko teigimu, Lietuvos ekonomikai svarbios ir kitos atskirų sektorių įmonės.
„Tarkime, „Kauno grūdai”. Žinoma, šios įmonės rinką ilgainiui kas nors užimtų, bet trumpuoju periodu tai būtų tikra netektis. Kad tą rinką kas nors užimtų, turėtų praeiti 5–10 metų”, – aiškino pašnekovas.
Jis taip pat paminėjo Vakarų Lietuvos laivų gamyklą, kurios rinka – specifinė.
„Darbo netektų 4–5 tūkst. darbuotojų, o valstybės biudžetas – dešimčių milijonų litų, – skaičiavo ekonomistas. – Bet kurios eksportui dirbančios įmonės žlugimas būtų labai neigiamas dalykas.”
Tik strateginės įmonės
DNB banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis prie „per didelių, kad leistume žlugti” priskirtų nebent strategines Lietuvos įmones – bendroves „Lietuvos geležinkeliai” ar „Orlen Lietuva”.
„Nelabai įsivaizduoju, ką reiškia sugriūti, tarkime, skirstomiesiems tinklams, to valstybė neleistų padaryti. Yra monopolinės įmonės, kurios tiesiog nepakeičiamos”, – akcentavo R. Rudzkis.
Pasak analitiko, svarbūs Lietuvai yra ir bankai bei energetikos arba transporto bendrovės, kurių neišeitų pakeisti.
„Juk neatsiras „Iki“ ar „Norfa”, kurios galėtų tiekti elektrą. Neišvengiamai tuos pačius tinklus turėtų perimti kiti”, – kalbėjo R. Rudzkis.
Neprilygstame užsieniui
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas aiškino, kad net didžiausios Lietuvos įmonės ir bankai neprilygsta tiems, kuriuos prieš griūtį turėjo airiai ir islandai.
J. Čičinskas pritarė minčiai, jog svarbiausios Lietuvos įmonės taip pat yra „Orlen Lietuva” ir „Lietuvos geležinkeliai”.
„Jų strateginė reikšmė tokia didžiulė, jog kad ir kiek jos įsiskolintų, valstybė jas gelbėtų. Bet kol kas „Lietuvos geležinkeliai” uždirba ir sau, ir mūsų uostui, ir Kaliningradą maitina”, – kalbėjo profesorius.
Lemtingų įmonių nėra
O štai Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Buračas pabrėžė, kad tokių įmonių, kurių apyvarta būtų pakankamai didelė ir tarptautinė, kad lemtų šalies ekonomikos padėtį Lietuvoje, dabar nėra.
„Vienintelė tokia neginčijamai buvo tik Ignalinos atominė elektrinė, – aiškino ekonomistas. – Šis objektas turėjo įtaką tiek per infrastruktūrinius ryšius, tiek nacionalinio saugumo prasme. Jos išvedimas iš rikiuotės, nebūtinai finansinis bankrotas, būtų padaręs didelę žalą visai Lietuvos ekonomikai.”
Gelbėtų ar ne?
Jei mūsų ekonomikos variklis pradėtų strigti dėl griūvančių didžiųjų kompanijų, į šį procesą, kaip ir JAV, galėtų įsikišti vyriausybė ir gelbėti jas mokesčių mokėtojų arba skolintais pinigais.
Pramonininkų konfederacijos ekspertas S. Besagirskas įsitikinęs, kad šiandien didžiosioms Lietuvos įmonėms susidūrus su sunkumais vyriausybė spręstų, kaip jas gelbėti.
„Manau, kad valstybė svertų, kas jai pigiau: subsidijuoti tą įmonę, perimti jos valdymą ar leisti jai numirti, – aiškino S. Besagirskas. – Kai „Alytaus tekstilė” ar „Panevėžio ekranas” bankrutavo, tai buvo didelė netektis, bet valstybė nepuolė jų gelbėti. Pats dirbau su rizikos kapitalu, kartais buvo keista stebėti, kai visai gera įmonė dėl visiškai kvailo vadovo yra žlugdoma, bet investuotojui tokia įmonė yra didžiulis džiaugsmas.”
Taigi, pasak jo, jei valstybė pamatytų, kad dėl kelių netinkamų sprendimų įmonės turi laikinų sunkumų, ji neabejotini ją trauktų iš duobės.
Pasitelktų kreditus
Pasak ekonomisto R. Rudzkio, valstybines įmones vyriausybė bent jau šiandien būtų pajėgi gelbėti.
„Tarkime, jei „Lietuvos geležinkeliai” taptų nemokūs ir negalėtų grąžinti paimtos paskolos, vyriausybė duotų garantiją ir taip ji išsisuktų. Tiek „Lietuvos geležinkeliai”, tiek LESTO dirba pelningai, bet perspektyvoje pavojus joms gali iškilti”, – aiškino R. Rudzkis.
Pasak jo, jei valstybė savo valdomoms įmonėms perkeltų strateginių projektų vykdymą, kaip buvo padaryta su „Mažeikių nafta”, problemų galėtų kilti.
„Mažeikių nafta” ant bankroto slenksčio atsidūrė dėl vieno dalyko – ant jos pečių buvo užkrautos Būtingės terminalo statybos, – priminė R. Rudzkis. – Jei tai tiek brangiai atsiėjo, kad įmonė beveik bankrutavo. Taigi pardavimas „Williams” ar kitam strateginiam investuotojui buvo vienintelė išeitis.” .
Jis teigė esąs tikras, kad šiandien vyriausybė neleistų žlugti nė vienai monopolinei įmonei, ją gelbėtų net imdama kreditą.
„Bet kalbu iš dabarties pozicijų, nežinome, kas bus po penkerių metų. Ar prieš tiek laiko kas nors galėjo pamanyti, kad Italija atsidurs ant nemokumo slenksčio? Tai jei gali Italija, kodėl negali Lietuva?“ – klausė R. Rudzkis ir paaiškino, kad tuomet Lietuvai kiltų didelių problemų.
Gelbės skandinaviškas kapitalas
Pasak R. Rudzkio, šiandien Lietuvoje nėra ir tokio banko, kuris sugriautų šalies ekonomiką.
„Net jei griūtų didžiausias bankas ir tai įvyktų staigiai, įmonės prarastų savo sąskaitas, bet jas gyventojams valstybė kompensuotų, – sakė ekonomistas. – Didžiųjų bankų griūtis būtų labai skausminga, bet už jų yra skandinaviškas kapitalas, kuris neleistų jiems sugriūti.”
Anot jo, dėl bankų griūties Lietuvos ekonomikai tektų didelis krūvis.
„Prisiminkime, kuo skiriasi Latvijos padėtis nuo Lietuvos. Latvija kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą ir, palyginti su Lietuva, daug labiau išaugo jos valstybės skola, nors abi šalys panašiai krito”, – aiškino R. Rudzkis ir pabrėžė, kad taip nutiko dėl to, jog Latvija didelius išteklius nukreipė gelbėdama „Parex” banką.
Valstybė įsipareigojusi
Pasak profesoriaus J. Čičinsko, gelbėti bankus valstybė įsipareigojo 2009 metais priimtu finansinio stabilumo įstatymu.
„Bet manau, kad Lietuva nelabai sugebėtų tai padaryti, net jeigu vienas bankas susvyruotų ar žlugtų, – abejojo ekonomistas. – Bankų sistema čia yra tokia susipynusi, kad jei vienas susvyruotų, tai ir porą kitų reikėtų gelbėti. Lietuva vargu ar pajėgi gelbėti bankus, greičiau leistų jiems pasekti „Lehman Brothers” pėdomis.“
Pasak jo, bankams susidūrus su problemomis vyktų derybos, vėl būtų daromas spaudimas pagrindiniams bankams ir net vyriausybiniu lygiu, kaip jau vyko per krizę.
„Premjeras su finansų ministre vyktų į Švediją, Norvegiją ar Daniją kalbėtis, sakytų: „Jūsų bankai, jūs pirmiausia ir rūpinkitės, nors kenks mums”, – sakė J. Čičinskas.
Žalos nemato
Kalbėdamas apie galimą kurio nors banko pasitraukimą iš Lietuvos S. Besagirskas teigė nesąs tikras, ar tai sukeltų realią žalą ekonomikai.
„Šiandien turime stagnuojančią rinką ir konkurencijos nematome. Nenoriu įtarinėti kartelių, bet bankų sektoriuje jaučiasi tarpusavio bendradarbiavimas, o ne konkuravimas”, – sakė S. Besagirskas.
Pasak jo, didelės tiesioginės žalos ekonomikai nepridarytų ir užsienio investuotojų pasitraukimas iš Lietuvos.
„Jei kalbėtume apie paslaugų įmones, tokias kaip IBM, „Barclays”, jie, žinoma, sukuria tam tikrą skaičių darbo vietų, bet dalis jų buvo atimtos iš kitų, – kalbėjo jis. – Bet būtų žala: būtų mažiau sumokama mokesčių, kai kas taptų bedarbiais, bet didžiausią žalą tai padarytų Lietuvos įvaizdžiui.”
„Maximos” žlugimas – ne problema
Didžiausio Lietuvos darbdavio – prekybos tinklo „Maxima”, turinčio per 15 tūkst. darbuotojų, – žlugimo atveju, pasak kalbinamų ekonomistų, prekių poreikio tauta nepajustų, nes šioje srityje yra didelė konkurencija.
„Kiti dideli tinklai ir įplaukos į biudžetą tikrai nepasikeistų, nes mes vis tiek vartotume, – teigė S. Besagirskas. – Bet kuriam vienam prekybos tinklui žlugus, kiti tinklai perimtų tuos pačius gyventojus, parduotų, ko gero, tiek pat prekių ir sumokėtų tiek pat PVM bei kitų mokesčių. Ir darbuotojai nenukentėtų, nes greičiausiai kiti tinklai perimtų ir pačias parduotuves.”
Jam pritarė ir J. Čičinskas. Jis teigė, kad nors prekybos tinklas „Maxima” yra didžiausias darbdavys, jo sukuriama pridėtinė vertė nėra labai didelė.
„Skaičiuojant vienam žmogui didesnę pridėtinę vertę sukuria „Mažeikių nafta” arba finansų ir nekilnojamojo turto sektorių įmonės”, – lygino ekonomistas.
Svarbios Lietuvai
Remdamasi ekspertų nuomonėmis ir skaičiavimais „Ekonomika.lt” sudarė Lietuvos ekonomikai svarbių įmonių, dėl kurių bankroto valstybei kiltų daug problemų, reitingą.
1. Strateginės įmonės
Didžiausią grėsmę Lietuvos ekonomikos tvarumui turėtų strateginių šalies įmonių, tokių kaip „Orlen Lietuva”, „Lietuvos geležinkeliai” ar LESTO finansinės problemos. Pirmoji įmonė sumoka daugiausia mokesčių į Lietuvos biudžetą, antroji yra antra didžiausia darbdavė ir svarbi transporto jungtis, o elektros tinklų egzistavimas tiesiog yra būtinas. Valstybė šias įmones neabejotinai gelbėtų savo lėšomis, nes šios įmonės yra nepakeičiamos ir smarkiai prisideda prie šalies BVP.
2. Bankai
Daugiau nei 80 proc. Lietuvos bankų sektoriaus valdo skandinaviški bankai, tačiau jų gelbėjimas stipriai padidintų Lietuvos valstybės skolą. Vis dėlto prieš tai ji turėtų galimybę prašyti pagalbos iš pagrindinių bankų Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Bet kuriuo atveju didžiųjų bankų SEB, „Swedbank”, DNB bankroto atveju didžiausius nuostolius patirtų valstybė, turėsianti padengti prarastus indėlius.
3. Didžiausios mokesčių mokėtojos
Be strateginių įmonių, didžiausią įnašą į Lietuvos biudžetą duoda didieji koncernai „Achemos grupė”, „Lifosa”, „MG Baltic”, bet šių milžinų finansiniai sunkumai nesutrikdytų visos ekonomikos, nes tai gana autonomiškos šakos, glaudžiai nesusijusios su pagrindiniais Lietuvos ekonomikos sektoriais.
4. Didžiausi darbdaviai
Didžiausių šalies darbdavių žlugimo atveju daugybė šalies gyventojų netektų darbo, tad valstybė taip pat turėtų svarstyti šių įmonių gelbėjimą. Vis dėlto pirmosiose didžiausių darbdavių gretose yra didieji prekybos centrai – „Maxima”, „Iki“, „Rimi”, „Senukai”. Žlugus vienam prekybos tinklui jį kartu su klientais ir darbuotojais galėtų lengvai perimti konkurentai. Be to, šios srities bendrovės, nors turi nemažą mokestinį įnašą į šalies biudžetą, didelės pridėtinės vertės BVP nekuria, todėl yra mažiau svarbios Lietuvos ekonomikai.
