Pablogėjus šalies ekonominei situacijai žmonių, negalinčių grąžinti savo skolų, vis daugėja, kaip ir atidėjimų bankuose. Nagrinėjant nelaimingas įsiskolinusių žmonių situacijas dažniausiai pamirštama, kokia buvo skolinimosi nauda. Tūkstančiai žmonių naudojasi daiktais, kurių įsigyti be skolinimosi tiesiog būtų neturėję galimybės. Šios naudos kaina yra akivaizdi, ir nors ji nėra maža (tiek palūkanų, tiek rizikos prasme), tačiau buvo aiški ir sutarta iš anksto.
Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) eksperto Vytauto Žukausko, valdžia nebūtų valdžia, jei nebandytų kištis ir į šią sritį. Seime svarstomi keletas įstatymo projektų, kuriais norima spręsti žmonių skolų grąžinimo problemas. Tarp jų - Fizinių asmenų bankroto įstatymas, Pareigų kreditoriams laikino sustabdymo įstatymas (norima leisti fiziniams asmenims atidėti skolų mokėjimą iki 3 metų ir nemokėti palūkanų), taip pat Civilinio proceso kodekso pataisa (ja siekiama apriboti skolų išieškojimą iš užstatyto būsto, jei jis yra vienintelis). Visi jie siūlo skirtingas priemones žmonių mokumo problemai spręsti, tačiau ar išspręstų?
Įstatymų kūrėjai teikia argumentą, kad besiskolinantys žmonės turi tik ribotas galimybes savarankiškai priimti sprendimą skolintis ar nesiskolinti. Neva sprendimą iš esmės priima skolintojas: kiek bankai skolins, tiek žmonės ir skolinsis. Todėl teigiama, kad už nemokius žmones yra atsakingi skolintojai, o siūlomi įstatymo projektai šią atsakomybę tiesiog įteisintų.
Tai iš pagrindų klaidingas argumentas, teigia LLRI ekspertas. Sprendimas skolintis yra dviejų šalių sutartis, kiekviena šalis pagal ją įgauna savo teises ir pareigas. Besiskolinančiojo pareiga yra laiku grąžinti paskolą, to nepadarius patirti visas sutartyje numatytas pasekmes. Iš skolininko pareigų kyla ir jo atsakomybė, kuri neišvengiamai susijusi su būtinybe tinkamai pasverti ir pamatuoti daromą sprendimą. Žmonės nėra verčiami skolintis, jie šį sprendimą priima patys. Tai atrodo elementaru, tačiau tai ignoruojama teigiant, jog už visus skolininko sprendimus yra atsakingi bankai, o skolininkai tėra jų blogų sprendimų aukos, pažymi V. Žukauskas
Dar teigiama, kad bankas gali įvertinti žmogaus galimybes grąžinti paskolą geriau nei jis pats. Kas geriau nei pats norintis skolintis žmogus geriau žino savo materialinę padėtį, pajamų šaltinius ir jų stabilumą, savo poreikius ir kasdienes išlaidas, galimus finansinius rezervus ištikus netikėtoms situacijoms? Tad nors bankai, norėdami atrinkti tik tuos klientus, kurie yra pajėgūs skolintis ir grąžinti paskolas, vertina visas šias aplinkybes, žmogus jas vertinti taip pat gali ir turi. Todėl teigti, kad skolintojas turi prisiimti visą ar didesnę rizikos dalį dėl skolininko nemokumo, kadangi tik jis gali įvertinti šią riziką, yra nepagrįstas. Nors ir skirtingais būdais, riziką ir galimybes skolintis turi vertinti abi šalys.
LLRI eksperto teigimu, fizinių asmenų bankroto arba galimybės vienašališkai atidėti paskolų mokėjimą įteisinimas tik dar labiau apsunkintų galimybę skolintis ateityje bei padidintų skolinimosi kainą. Ir tai ne skolintojų šantažas, o ekonominė logika. Siekis įstatymuose numatyti teisę skolininkui nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų skolintojui tiesiog išnyksta. Atidėjus paskolos mokėjimą įsipareigojimai nedingsta, tačiau skolintojas savo pinigų turi laukti tik po trejų metų (šiuo metu siūloma atidėti mokėjimą iki trejų metų). Tikėtina, jog tam, kad skolinimo veikla netaptų nuostolinga, skolintojai papildomas sąnaudas, kylančias iš įstatymo projekte numatytų nuostatų įgyvendinimo, bus priversti perkelti į paslaugų kainą, teigia V. Žukauskas.
Ir dar, sumažėjus atsakomybei dėl savo įsipareigojimų nevykdymo formuotųsi netinkami lūkesčiai. Žmonės būtų skatinami prisiimti dar daugiau nepamatuotų įsipareigojimų. Jei oficialiai pripažįstama, kad pagrindinis sprendimo priėmėjas yra skolintojas, paskatų gerai apgalvoti sprendimą skolintis mažėja. Valdžia neturėtų įstatymais kurti tokių sąlygų, kurios mažintų žmonių norą gerai apsvarstyti prieš darant sprendimą, mano LLRI ekspertas.
Jeigu jau įvyktų toks scenarijus ir bankai taptų atsakingi už nemokius skolininkus, kas toliau? Finansinio tvarumo įstatymas, numatantis priemones, kurių gali imtis valdžia, gelbėdama bankus, jau priimtas. Kai nešti nemokių klientų naštą bankams taps per sunku, valdžia bus priversta mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti banką. Tai situacija, kuomet įsikišusi vienoje vietoje valdžia privalo kištis vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai toks kišimasis paralyžiuoja visą sistemą. Tad gali nutikti taip, kad už skolininkų nemokumą mokėtų ne patys skolininkai, ne skolintojai, o niekuo dėti žmonės, t. y., mokesčių mokėtojai.
Ką daryti? Atsakymą į šį klausimą bent iš dalies galima rasti tiksliai įvardijant problemos šaltinį. Negalėjimas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų yra netinkamo savo ir kitų skolinimosi galimybių vertinimo pasekmė. Klydo ne tik besiskolinantys žmonės, bet ir skolintojai. Ir vieni, ir kiti per daug optimistiškai vertino galimybes skolintis. Tačiau už šias klaidas jau moka abi pusės - pasiskolinę žmonės iškilusiomis mokumo problemomis, bankai - nuostoliais dėl uždelstų ir nurašomų paskolų, "lekiančiomis" bankų vadovų galvomis, jų atlyginimų ribojimais, griežtesnėmis bankų kontrolės iniciatyvomis.
Skausmingas, tačiau vienintelis būdas valdžiai siekti, kad ateityje tokių problemų neiškiltų, yra leisti tiek besiskolinantiems, tiek skolininkams pajusti visas jų padarytų sprendimų pasekmes. Siūlymai leisti fiziniams asmenims bankrutuoti arba atidėti savo pareigas tik dar labiau skatina žmones prisiimti daugiau įsipareigojimų ir gyventi ne pagal išgales, teigia LLRI ekspertas.
