Pieno perdirbėjai ragina ūkininkus pakentėti ir tikina, kad pieno supirkimo kainos po 2–3 mėnesių ar blogiausiu atveju po pusmečio tikrai pradės kilti.
Šį pirmadienį premjeras prie diskusijų stalo susodino pieno gamintojų interesus ginančių organizacijų bei pieno perdirbimo įmonių atstovus aptarti susidariusios padėties nukritus pieno supirkimo kainoms. Abi pusės išsikalbėjo, nuleido garą, o konkrečius sprendimus bandys priimti artimiausiuose Pieno tarybos posėdžiuose.
Nepalankumo kaina
Aukšta pieno supirkimo kaina pieno gamintojai džiaugėsi neilgai – ji nuo 1,3 Lt už kilogramą nukrito iki 0,8 Lt už kilogramą. Šiuo metu tai mažiausia pieno supirkimo kaina ES šalyse. Ūkininkai stebisi tik Lietuvos rinkai būdingais itin dideliais kainų svyravimais.
„Kodėl daugumai pieno gamintojų pieno supirkimo kainos sumažintos iki 20 proc., o pieno kooperatyvams – net iki 44 proc.?“ – klausia Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas ir Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas.
Pirmininkas – ne naivus žmogus, žino atsakymą, kitaip nevadovautų kooperatyvui, tačiau jis norėtų, kad į šį klausimą atsakytų supirkėjai. Bet jie suka uodegą.
Šilutės rajone ūkininkaujantis kooperatyvo „Pienas LT“ narys Tomas Raudonius irgi žino atsakymą: „Perdirbėjai siekia, kad ūkininkai atsisakytų ketinimų tapti kooperatyvo nariais. Jie kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi mums įkąsti. Štai mano skaičiavimais, perdirbimo įmonės vien pagerinusios logistiką, galėtų padidinti pieno supirkimo kainas 4–5 ct už kilogramą, tačiau to nedaro.“
Pieno supirkimo kainų smūgio dar nepatyrė, bet su nerimu tokios žinios laukia 800 melžiamų karvių turinti viena produktyviausių šalyje ir tik itin aukštos kokybės pieną tiekianti Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė. „Pasirašėme sutartį, kurioje supirkimo kaina susieta su oficialiai skelbiama vidutine pieno supirkimo kaina Lietuvoje. Taigi neramu, bet tikiuosi, kad pieno supirkėjai nepjaus šakos, ant kurios patys sėdi. Šiuo metu pasigendu pieno supirkimo kainų mažinimo argumentų. Perdirbėjai kalba apie rublio kurso sumažėjimą, tačiau eksportas į Rusiją ne toks didelis. Įtariu, kad kai kurie perdirbėjai nori pasinaudoti proga, o jų pėdomis paprastai paseka ir kiti“, – svarstė Griškabūdžio ŽŪB vadovas Petras Puskunigis.
Pieno stygius ar perteklius?
Lietuvos rinkoje skraido antis, esą Europa skęsta pertekliniame piene, vadinasi, pieno supirkimo kainos turi mažėti. Tačiau „Valstiečių laikraščio“ pakalbintas ŽŪR pirmininkas A.Stančikas tikina turintis kitokių duomenų, kurie rodo, kad padėtis ES pieno sektoriuje ne tokia bloga, kokią bando pavaizduoti Lietuvos pieno perdirbėjai.
„Balandžio 25 d. dalyvavau COPA/COGECA posėdyje, kuriame buvo svarstoma galimybė ir būtinybė kuo skubiau ES šalims padidinti pieno gamybos kvotą, kad už jos viršijimą netektų mokėti baudų (pieno kvotos bus panaikintos 2015 m. balandžio 1 d.). Paminėtas ir svarbus argumentas – pasaulinėje rinkoje trūksta pieno. Taigi teiginiai dėl pieno pertekliaus neatitinka tikrovės“, – tikino A.Stančikas.
Maža to, COPA/COGECA posėdyje paskelbta, kad ES rinkoje pieno perdirbimo įmonės iššlavė savo sandėlius ir pardavė net būsimą, iki liepos 1 d. planuojamą pagaminti produkciją. Tačiau AB Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius kalbėjo tik apie ateityje augsiantį pieno produktų poreikį: „Pienininkystė yra perspektyvi, nes pasaulinėje rinkoje pieno produktų tikrai reikės vis daugiau. Todėl ūkininkus raginu pienininkystės perspektyvas vertinti ne pagal kelių pastarųjų mėnesių pieno supirkimo kainas. Jų svyravimai yra laikini, tokių bus ir ateityje, tačiau akivaizdu, kad pieno produktų paklausa ir kainos augs.“
Nestabilu ir svetur
Dažnai Briuselyje viešintis ir neoficialios informacijos gaunantis A.Stančikas padėtį pieno rinkoje bando sudėlioti lyg dėlionės kaladėles.
„Remdamasis įvairių šaltinių informacija, susidariau nuomonę, kad iki balandžio 1 d. dalis virškvotinio pieno iš Vokietijos galėjo patekti į Lenkiją, o iš Lenkijos daugiau pieno pateko į Lietuvą. Jis, žinoma, buvo pigesnis. Todėl mūsų perdirbimo įmonių atstovai ir aiškina, kad iš kaimyninės rinkos gali nupirkti pieno žaliavos pigiau nei Lietuvoje, tačiau kažkodėl užmiršta paaiškinti, kaip tas pienas rinkoje atsirado“, – sakė A.Stančikas.
Apie padėtį Vokietijoje užsiminė ir AB Vilkyškių pieninės vadovas: „Mano žiniomis, pieno supirkimo kontraktų nesudarę vokiečiai fermeriai pastarosiomis savaitėmis buvo priversti įmonėms Italijoje parduoti pieną po 22 euro centus už kilogramą (0,76 Lt už kilogramą). Labai maža kaina, tačiau jie neturėjo kitos išeities.“
Tiesa, G.Bertašius šiuo pavyzdžiu paaiškino, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dideli supirkimo kainų šuoliai susidaro todėl, kad kai kurie pieno gamintojai, tikėdamiesi didesnių pieno supirkimo kainų, su pieno supirkėjais nesudaro ilgalaikių kontraktų.
„Kaip tik kooperatyvai ir nesudaro kontraktų, jie nuolat ieško, kas rinkoje pieną supirktų brangiau. Kai rinkoje pieno trūksta, jiems pasiseka parduoti brangiau, tačiau kai rinkoje jo užtenka, tokie kooperatyvai patiria nuostolių. Mano žiniomis, kaip tik šiuo metu už pieną, sudarius kontraktus, mokama apie 30 proc. daugiau, nei už pieną, superkamą nesudarius kontraktų“, – aiškino G.Bertašius.
Moka brangiau
AB Vilkyškių pieninės vadovo argumentai lyg ir logiški, tačiau A.Stančikas pateikia kitus duomenis. „Mūsų perdirbimo įmonės iš Estijos perka pieną net po 1,45 Lt už kilogramą, o vidaus rinkoje pieno gamintojams moka tik 0,8–0,9 Lt už kilogramą“, – beria perdirbėjų argumentus paneigiančią informaciją A.Stančikas.
Pieno perdirbėjai tikina, kad įmonių sandėliai šiuo metu užkimšti pagamintais pieno produktais. „Jeigu perdirbėjų sandėliai pilni, tegul šia problema užsiima VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, tegul ji imasi intervencinių pirkimų. Tačiau labai abejoju, ar perdirbimo įmonės turi neparduotos produkcijos“, – ironiškai svarstė A.Stančikas.
Kita vertus, transporto priemones turintys kooperatyvai šiuo metu gali pieną parduoti kaimyninėje Lenkijoje po 1,1 Lt už kilogramą, o neretai ir brangiau. Tačiau kooperatyvai, neturintys galimybių išvežti pieną į kitas šalis, patiria daug nuostolių.
„Teko bendrauti su Latvijos kooperatyvais, kurie pieną perdirba, gamina varškę bei sūrius ir produkciją veža į Vokietiją. Jų duomenimis, pieno kainos Vokietijoje nesumažėjo“, – padėjo tašką A.Stančikas.
Ragina pakentėti
Ir ūkininkai, ir perdirbėjai nesiginčija, kad praėjusį sezoną pieno supirkimo kaina buvo viena didžiausių per pastaruosius metus, tad ir jos kritimas didesnis nei įprastai. Pieno supirkėjai, matyt, padarė išvadą, kad pieno gamintojai užsiaugino gana storą sluoksnį riebalų, taigi dabar gali šiek tiek ir pabadauti.
Pasak T.Raudonio, kainų svyravimai rinkoje labiausiai paliečia ūkininkus: „Mes tarsi „sugeriame“ kainų svyravimus. Nei prekybininkai, nei perdirbėjai pelno neatsisako. Aš juos suprantu, tačiau ir jie turi suprasti mus, pieno gamintojus, mes taip pat negalime dirbti nuostolingai.“
AB Vilkyškių pieninės generalinis direktorius tikino, kad ir perdirbėjai nesivarto lyg inkstai taukuose: „Mūsų misija paprasta – nupirkti žaliavą, efektyviai perdirbti, parduoti produktus ir gauti 3–5 proc. maržą. Štai 2012 m. Vilkyškių pieninės marža tesiekė 2,8 proc., o dabar ji vos didesnė nei 3 proc.“
Akivaizdu, kad pieno perdirbėjai nenori perlenkti lazdos, todėl pieno gamintojus ragina pakentėti. „Mano nuomone, nepraeis nė pusė metų, ir pieno kainos pradės augti. O gal tai nutiks jau po kelių mėnesių. Taigi nematau didelės tragedijos. Kainos, žinoma, pakils, gal nepasieks pernykščių aukštumų, bet jos tikrai pakils“, – tikino G.Bertašius.
Viltis – trečiosios šalys
Rusija vėl pravėrė savo rinkos duris Lietuvos pieno perdirbėjams, tačiau akivaizdu, kad kelis kartus patyrę nuostolių perdirbėjai peržiūri eksporto kryptis. Tiesa, viešai apie tai nekalbama. Vidaus rinkoje dėl pieno supirkimo įmonės kartais net alkūnėmis pasistumdo, o kalbinami apie eksporto kryptis perdirbimo įmonių vadovai staiga nutyla lyg būtų pieno į burną prisipylę. Štai praėjusių metų pabaigoje tikėtasi greitai pasirašyti sutartis su JAV ir Kinija. Šiuo metu optimizmo sumažėjo.
„Ketinimus patekti į Kinijos ar, pavyzdžiui, Afrikos, rinkas vertinu labai rimtai, net jeigu mes į tas rinkas nepatektume. Mes laimėtume ir tokiu atveju, jeigu į tas rinkas patektų kuo daugiau ES šalių pieno produktų eksportuotojų, juk tokiu atveju būtų lengviau konkuruoti kitose rinkose. Jeigu padidėtų pieno paklausa, pakiltų ir kainos“, – sakė AB Vilkyškių pieninės vadovas.
G.Bertašius karštakošiams linki kantrybės ir pataria nesitikėti greitos sėkmės. Štai Azijos rinkoje dirbanti Vilkyškių pieninė apčiuopiamų rezultatų šioje rinkoje sulaukė nuo pirmų kontaktų sudarymo praėjus 3–5 metams.
Komentaras
Reikia ieškoti naujų rinkų
Rimantas Krasuckis, ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius
Mūsų duomenimis, pieno supirkimo kainos per pastaruosius tris mėnesius sumažėjo apie 9 proc., tačiau išskirtiniais atvejais kai kuriems kooperatyvams jos sumažėjo net iki 40 proc. Per pasitarimą su premjeru padarėme išvadą, kad kooperatyvai stabilesnes veiklos sąlygas užsitikrintų su pieno supirkėjais sudarę ilgalaikes pieno pardavimo sutartis. Artimiausiu metu ŽŪM šią problemą dar kartą aptars Pieno tarybos posėdyje. Be to, ŽŪM sieks anksčiau nei įprasta gamintojams sumokėti išmokas už pieną. Diskutavome ir apie rinkų trečiosiose šalyse paiešką. Deja, ne viskas nuo mūsų priklauso. Tenka tik apgailestauti, kad iki šiol nepasirašyta JAV ir ES laisvosios prekybos sutartis bei labai tikėtina, kad derybos gali užtrukti dar 1–2 metus. Reikia ieškoti ir kitų rinkų.
