Nuo 2000 m. prasidėjęs ir besitęsiantis spartus ūkio kilimas Baltijos šalyse galop patraukė ir didesnį Europos analitikų dėmesį. Žemyne seniai neregėtas BVP augimas, dar intensyvesnis eksporto ir importo plėtojimasis bei prekybos išsibalansavimas, Europos pinigų antplūdis, ūžtelėjusi emigracija, kylanti įtampa darbo rinkoje, verčianti didinti darbo užmokestį, ir galop paspartėjusi infliacija paskatino padaryti išvadą, kad „baltikų“ ekonomika kaista.
Tokią išvadą visoms trims Baltijos valstybėms dar pernai pateikė Europos komisija (EK) savo rudens prognozėse. Ekonomikos perkaitimas, įspėjo ji, gresia destabilizavimu, t.y. infliacijos paspartėjimu ir visu tuo, ką pastaroji „dovanoja“.
Visai neseniai tokį pat perspėjimą pakartojo įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.
Ekonomika „kaista“, jei ji gamina daugiau nei jos potencialios galimybės. Teoriškai potencialusis BVP yra tokia naujai sukurtos vertės apimtis, kurią įmanoma pagaminti nesukeliant įtampos darbo rinkoje, t.y. nekeliant darbo užmokesčio virš pusiausvyros lygio ir šitaip neskatinant dirbti daugiau nei darbo jėgos teikėjai buvo pasirengę dirbti rinkos pusiausvyros sąlygomis.
EK duomenimis visų trijų Baltijos šalių ekonomika veikė virš savo potencialo. Štai solidžioji eurozona (2006 m. spalio mėn. duomenimis) nesiekė savo potencialo vidutiniškai 0,6 proc. (faktiškąjį BVP lyginant su apskaičiuotu potencialiu BVP). Tuo tarpui Estija savąjį potencialą viršijo 1,2 proc. Latvija – 1,1 proc., Lietuva – 1,4 proc.
Tuo iš esmės ir paaiškinamas infliacijos paspartėjimas tose šalyse. Tai ir yra ekonomikos perkaitimo požymis.
Kodėl tai blogai? Todėl, kad infliacija destabilizuoja ūkį – dezorientuoja ir atgraso investuotojus, savus ir svetimus. Ji taip pat paskatina pirkti bei spekuliuoti, bet netaupyti, taigi – tuo pati save dar paragina. Šitaip nacionalinio ūkio augimui, investicijoms menkstant, gresia sulėtėjimas.
Ta lėtėjimo grėsmė dar realesnė ir pavojingesnė mažoms valstybėms, kurių visa ekonomika ir gerovė laikosi importu ir eksportu. Vardan savo užsienio prekybos stabilumo jos, kaip taisyklė, turi susaistę savo valiutą nekintamu santykiu su svarbiausiu partnerių valiuta (dar daugiau – visų trijų Baltijos šalių valiuta yra II Valiutų kurso mechanizme, t.y. šalys net įsipareigoję nekeisti savo valiutų kurso euro atžvilgiu).
Ir tas valiutų stabilumas infliacijos sąlygomis tampa tų šalių eksporto priešu: kylant vidaus kainoms ir nekintant valiutų kursui euro atžvilgiu lietuvių, latvių ir estų prekės, kainas išreiškiant eurais, vis labiau brangsta.
Pagrindinai tik eksporto dėka ugdančioms savo ūkį valstybėms tai tiesiog mirtinas pavojus. Tokia situacija gali priversti šalis devalvuoti savo valiutą – ir tai suduotų tiek pat skaudų smūgį mažai atvirai ekonomikai. Štai dėl ko ir imasi perspėti mūsų mažas ekonomikas (ir jų vyriausybes) kitų šalių analitikai.
Lietuvoje 2006 m. (pirmųjų trijų ketvirčių duomenimis) metinis darbo užmokesčio augimas pasiekė 20 proc. Darbo našumas negalėjo tiek išaugti (jis padidėjo apie 5 proc.), todėl mūsų produkcija pabrango. Lietuvos banko apskaičiavimais vienetinės darbo sąnaudos padidėjo 14,1 proc.
Jei šis praeitais metais pasidemonstravęs mūsų ekonomikos faktas taptų tendencija, jis neabejotinai pakirstų mūsų ekonominį augimą.
Reikia turėti galvoje, kad ekonomikos augimas pastaruosius porą metų susirado naujus savo galios šaltinius – ES biudžeto pinigus, plaukiančius į šalį (virš dviejų milijardų litų per metus), vidaus kredito plėtrą bei emigravusiųjų pinigines perlaidas (kai kuriais skaičiavimais, irgi keli milijardai litų). Kuriam laikui tai gali pakeisti eksportą, kai šio nusilpimas grėstų ūkio plėtrai. Bet - su dar sunkesnėmis pasekmėmis ekonomikai šiek tiek tolesnėje ateityje.
Tačiau perspektyvos nėra tiek niūrios. Pirma, Lietuvos ekonomika plėtojasi šiek tiek „saikingiau“ nei Estijos, o ypač Latvijos. Nekilnojamojo turto kainų burbulas pas mus irgi nustojo pūtęsis. Antra ir svarbiausia, į Lietuvą plaukiantys pinigai nepranyksta mainais į kasdienio vartojimo produktus; jie investuojami.
Antai, EK duomenimis ES senbuvių eurozonos narių (dar be Slovėnijos) ekonomikose investicijos 2003-2006 m. vidutiniškai didėjo, nelygu metai, 2,3 – 4,3 proc. Tuo pat laikotarpiu Estijoje jos kasmet augo 7-14 proc., Latvijoje – 12-23 proc., Lietuvoje – 9-15 proc. Tai yra, ekonomika mūsų šalyse auga 3-4 kart sparčiau, investicijos – 4-5 kartus sparčiau.
Vien investicijos į įrengimus eurozonos šalyse 2006 m. (spalio mėnesį, lyginant su 2005 m. spalio mėn.) padidėjo vidutiniškai 5,2 proc., tuo tarpu Estijoje jos išaugo 14,5 proc., Lietuvoje – 14 proc. (apie Latviją nėra duomenų).
Šie duomenys kalba apie tai, kad paskui spartų ekonomikos augimą, infliacijos paspartėjimą ir 2006 m. šoktelėjusį darbo užmokestį eina lėtesnis, kumuliatyvinis šalies ūkio perginklavimas, visos ūkininkavimo ir gyvenimo infrastruktūros tobulinimas ir modernizavimas.
Žinoma, destabilizavimo pavojus yra, ir šiais metais į tai teks atkreipti specialų dėmesį. Darbo užmokestis gali augti tik atitinkamai kylant darbo našumui. Taigi, ūkio sukuriamos pridėtinės vertės didinimas yra pagrindinis „vaistas“ ir grėsmei šalinti, ir ekonomikos plėtojimui nestabdyti.
Kitas dalykas, kad sparčiai augančioje ekonomikoje įvairios disproporcijos yra taisyklė, o ne išimtis. Analitikų darbas – tas disproporcijas rodyti, politikų – jas švelniai eliminuoti, patempiant atsiliekančias grandis.
Bene 2000 m. „The Economist“ pranešė, kad lito devalvavimas – artimiausių kelių savaičių reikalas. Argi reta apsirikti net ir tokiam rimtam leidiniui, jei jis imasi prognozuoti ekonomikos raidą?
