Iš senovės Graikijos mus pasiekęs posakis „Mes esame tai, ką valgome“ dabartiniu laiku, kai vis labiau intensyvinama gamyba ir žavimasi biotechnologijų mokslų stebuklais, aktualus kaip niekada.
Intensyviai auginami viščiukai broileriai, bekonai užauga dvigubai greičiau nei augdami natūraliomis sąlygomis, iš karvių melžiama vis daugiau pieno. Sviesto, dešrų ar skilandžio skonis vis mažiau primena skonį tų produktų, kurių nuo seno būdavo kiekvienoje sodyboje. O gal neverta dairytis į senus laikus? Kai kas ironizuoja: nebelikus prisimenančiųjų natūralaus maisto skonį, neliks ir problemos. Kur mus nuves vis intensyvesnė žemės ūkio produkcijos gamyba?
Grįžta bumerangu
„Daug kam nepatiks tokia tema, tačiau apie tai būtina kalbėti, – diskutuoti, kur nuves noras iš gamtos gauti kuo daugiau naudos, kvietė Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos bendrosios praktikos veterinarijos gydytojas, Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos Bendrosios praktikos sekcijos valdybos pirmininkas Algimantas Lūža. – Iš žemės, gyvulių stengiamės išspausti daugiau, nei jie gali duoti, ir nenorime suprasti, kad tokios pastangos jau dabar kenkia mums. Pamirštame, kad turime gerbti gamtą ir gyvybę.“
Siekiant padidinti gyvulių produktyvumą, nuolat gerinamos jų veislės, pašarai ir laikymo sąlygos. Gyvulių mitybos specialistai sako, kad įspūdingo produktyvumo nepasieksi be atitinkamų šiuolaikinių pašarų priedų ir papildų.
A.Lūža skeptiškai žiūri į tokius preparatus: „Jie padeda iš gyvulio išspausti kuo daugiau, o kai gyvulys nebeatlaiko, kviečia veterinarijos gydytoją ir prašo: „Išgelbėk.“ Aišku, tų preparatų sudėtis ir vartojimo normos yra reglamentuoti, remiantis mokslininkų išvadomis. Bet tokie tyrimai neretai finansuojami privačiomis lėšomis. Tad kam naudingos tokių tyrimų išvados?“
Karvės greitai „nuvaromos“
Anot A.Lūžos, neverta tikėtis, kad per 3–4 mėnesius intensyviai užauginto bekono lašinukai ar kumpis būtų kaip dvigubai ilgiau natūraliomis sąlygomis auginamos kiaulės. Ir intensyviai auginamų broilerių nereikėtų lyginti su vištomis, kurios ir žolės, ir grūdų palesa.
„Intensyviai auginamų gyvulių genai yra kitokie. Visa veislininkystė nukreipta produktyvumui skatinti. Štai holšteinai yra labai produktyvūs, tačiau karvės „nuvaromas“ per 3–4 laktacijas ir išvežamos į skerdyklą. Amerikiečiai šiems galvijams dar duoda specialių papildų, kurie „palaiko“ didelį produktyvumą skatinantį geną. Jau per antrą laktaciją holšteinų piendavėms, kurios duoda po 30–40 litrų pieno per parą, nustatome vos ne lėtinę acidozę. Tai reiškia, kad pažeistos karvių kepenys“, – apie kitu lazdos galu smogiančią paplitusią vadinamąją galvijų holšteinizaciją kalbėjo veterinarijos gydytojas.
Veterinarijos gydytojas, norėdamas išsiaiškinti, kaip maistas veikia organizmą, išskrodė ne vieną nugaišusią katę ar šunį. „Namuose laikomi šie gyvūnėliai dažniausiai šeriami jiems skirtu specialiu ėdalu. Pastebėjau, kad kas trečias ar kas antras toks augintinis įvairiausiose vietose turi auglių. O kiemuose lakstantiems ir žmonių maisto likučiais šeriamiems gyvūnėliams tokie susirgimai nebūdingi“, – patirtimi dalijosi ir galvijus, ir naminius gyvūnėlius, ir laukinius gyvūnus gydantis A.Lūža. Jis rūpinasi Lietuvoje aptvaruose laikomų stumbrų sveikatingumu, pernai buvo pakviestas į vieną stambų Kazachstano žvėrininkystės ūkį, kuriame laikomi bizonai, danieliai, elniai ir kt.
Pamiršta natūralias priemones
Pasak A.Lūžos, mūsų ūkininkai negaili galvijams pašarų priedų ir papildų, bet pamiršta apie natūralias priemones. „Vakarų šalyse jau atsiranda kitoks požiūris. Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje teko matyti, kaip po melžimo tiek vasarą, tiek žiemą į lauką išleidžiami gyvuliai puola prie skirtingose talpyklose pripiltos sodos, kreidos ir akmens druskos. Kuriam gyvuliui ko labiau reikia, to daugiau ir palaižo. Sodos, kreidos ir akmens druskos turėtų būti kiekviename pieno ūkyje“, – įsitikinęs veterinarijos gydytojas.
Jis kviečia ir ūkininkus, ir specialistus daugiau galimybių ieškoti gamtoje, o ne vaistinėse. Veterinarijos gydytojas prisiminė, kaip prieš kokių dvidešimt metų pakviestas į Kupiškio rajono pakraštį pasiūlė karves šerti susmulkinta lapuočių medžių šakelių ir lapų mase. Taip šeriami galvijai „atsidėkojo“ geru produktyvumu.
Į A.Lūžos patarimus įsiklauso ir jo kolegos iš Vakarų šalių. „Anksčiau danai, vokiečiai, olandai skeptiškai klausėsi, kai sakiau, kad karvė negali gyventi be šieno ir šiaudų. Dabar jie pripažįsta, kad aš buvau teisus. Šienas ir šiaudai – geriausias galvijų pašaras. Geras ženklas, kad Lietuvoje paplito rapsų šiaudai, kurie smulkinami ir dedami į pašarą. Tai kur kas geriau nei rapsų išspaudos“, – teigė Krekenavos seniūnijoje dirbantis specialistas.
Veterinarijos gydytojas jokiu būdu nerekomenduotų niekam nei genetiškai modifikuoto maisto, nei pašaro. „Per trumpą laiką neįmanoma įvertinti genetiškai modifikuotų organizmų vartojimo pasekmių. Be to, mes neturėtume pamiršti, kad gyvename šiaurinėje Žemės dalyje. Tiek žmonių, tiek gyvūnų, tiek paukščių fiziologija yra prisitaikiusi prie šio regiono sąlygų, augmenijos. Tad neturėtume labai žavėtis sojomis ar ryžiais. Jei retsykiais suvalgysime, nieko blogo nenutiks. Bet reikia turėti omeny, kad mūsų protėviai kirto lašinius, česnakus, svogūnus, kanapes. Tarp kitko, kanapių sėklos – geriausiai įsisavinamų baltymų šaltinis“, – nenutolti nuo mūsų kraštui būdingos mitybos kvietė pašnekovas.
Smulkieji neįperka
Marijampolės apskrities veterinarijos gydytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas Algirdas Liutkevičius, dažniau paslaugas teikiantis nedideliems ir vidutiniams galvijų augintojams, mano, kad tokiuose ūkiuose gyvuliai nepersotinami pašarų priedais ir papildais. Mat šie preparatai nepigūs, tad ne visi juos gali įpirkti. „Ypač baltyminių priedų, kurie yra brangesni už vitamininius ir mineralinius. Ir vieni, ir kiti reikalingi gyvuliams. Jei karves šersi tik žole, šienu ir miltais, didelio produktyvumo nepasieksi“, – įsitikinęs veterinarijos specialistas.
Stambiuose ūkiuose gamyba efektyvesnė, tad yra daugiau galimybių siekti didelio produktyvumo. „Stambūs ūkininkai naudojasi specialistų paslaugomis, kurie subalansuoja pašarus, papildydami juos reikiamais priedais. Subalansuota mityba ypač svarbi laikant tokius gyvulius kaip holšteinai. Vakariečiai kiekvienai karvei individualiai subalansuoja pašarus, atsižvelgdami į tai, kokių medžiagų jai trūksta. Jei iš gyvulių norima daug gauti, reikia ir duoti daug“, – aiškino A.Liutkevičius.
Reglamentai apsaugo gyvulius ir vartotojus?
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedros vedėjas profesorius Romas Gružauskas pabrėžė, kad gyvūnų produktyvumas ir iš jų gaunamos produkcijos kokybė priklauso nuo veislės, laikymo sąlygų ir šėrimo. Anot jo, vartotojai neturėtų nerimauti, nes gyvūnų laikymo sąlygas ir naudojamų pašarų kokybę reglamentuoja ES įstatymai.
„Dabar daug dėmesio skiriama broilerių, vištų dedeklių ir kiaulių laikymo sąlygoms. Tai apibrėžiama ES direktyvomis ir reglamentais. Juose nurodyta, koks plotas turi būti skirtas ir paukščiams, ir kiaulėms, kokie turi būti mikroklimato parametrai. Jei augintojai nesilaikytų nustatytų reikalavimų, jiems būtų draudžiama parduoti kiaules, paukščius ir kiaušinius“, – aiškino R.Gružauskas.
ES reglamentuota ir naudojamų pašarų bei lesalų kokybė. LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės katedros vedėjas priminė, kad nuo 2006 m. ES yra uždrausta naudoti pašarinius antibiotikus augimui stimuliuoti. Pašarų gamyboje negali būti naudojami ir hormoniniai preparatai. „Jų panaudojimas fiziologiškai būtų neefektyvus, nes hormonas yra baltymas, kurį virškinimo trakte „suvalgytų“ fermentas proteazė“, – teigė habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.
Vietoj uždraustų pašarinių antibiotikų rinkai pasiūlyta įvairių priedų: fermentų, organinių rūgščių, prebiotikų, probiotikų ir kt. Pašarų gamyboje leidžiama naudoti tik ES registruotus pašarų priedus.
„Gyvūnų pašarų gamyboje yra naudojama ir genetiškai modifikuotos sojos, bet tik tam tikrų aprobuotų ir leistinų sojos genotipų. Šiuo atveju genetiškai modifikuotos sojos yra pakeistos tik tiek, kad būtų sveikesnės ir derlingesnės. Sojų baltymams patekus į paukščio organizmą, keičiasi jų struktūra ir dėl virškinimo fermentų paukščio organizme susiformuoja visai kita baltymų struktūra, būdinga tam tikram gyvūnui. Viščiukas ar paršelis, su pašarais gavęs genetiškai modifikuotų sojų, nevirsta sojos pupele“, – aiškino R.Gružauskas.
