Prieš penkiolika metų kelių mokslininkų įsteigta bendrovė „Dotnuvos projektai“, ko gero, gali būti puikus pavyzdys, kaip turint idėją, žinių ir labai mažai pinigų galima įsukti milijoninį verslą.
1996 metais du keturiasdešimt metų perkopę vyrai paliko valstybinį darbą ir įsteigė įmonę. Turėjo tik 10 tūkstančių litų ir penkis darbuotojus. Šiandien „Dotnuvos projektuose“ dirba 190 žmonių, o bendrovės apyvarta siekia 138 mln. litų. Kaip pavyko pasiekti puikių rezultatų, klausėme vieną iš bendrovės steigėjų, „Dotnuvos projektų“ generalinį direktorių Rimantą DAPKŲ.
Koks „Dotnuvos projektų“ sėkmės receptas? Kokiais principais vadovaujatės?
Kažkokio vieno recepto nėra ir turbūt negali būti. Bet tam tikri veiklos principai egzistuoja.
Pirmiausia mums per tuo metus pavyko sukurti gana gerus santykius su tiekėjais – įrangos gamintojais. Stiprūs ir mūsų parduodamos technikos prekių ženklai pasaulyje. Todėl ir mums lengviau dirbti.
Antra, mes turbūt labai sėkmingai investavome. Išskirtinė investicija – 2003 metais pastatytas pirmasis Lietuvoje sėklų ruošimo fabrikas. Mums pavyko modernizuoti visą sėklos ruošimą Lietuvoje. Iš karto pagerėjo sėklos kokybė ir tuo pačiu pelnėme ūkininkų pasitikėjimą mūsų produkcija. Laiku investavome ir į atsarginių dalių tiekimo bei žemės ūkio technikos serviso įmonę „Dotnuvos agroservisas“.
Trečia, labai daug dėmesio skiriame savo darbuotojams, saugome juos. Vos pradėję veiklą, dirbti priimdavome labai jaunus žmones, dažniausiai iš Žemės ūkio universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų suolo. Kartu su jais kūrėme bendrovę. Jie augo mūsų prižiūrimi ir šiandien sudaro bendrovės branduolį. Jie – rimtai dirbantys padalinių vadovai. Darbuotojų kaita labai nedidelė. Stengiamės savo žmonėms sudaryti labai geras materialines ir darbo sąlygas bei siekiame, kad darbo dvasia kolektyve būtų puiki.
Teigiate, kad sėkmingai investavote. Pakuždėjo nuojauta ar prieš tai rimtai tyrėte rinką?
Viskas iš mūsų asmeninės patirties. Įmonę steigėme su kolega Rimvydu Brazausku. Prieš tai abu dirbome Žemdirbystės institute. Paskutinius metus prieš išeidamas į verslą buvau šio instituto vadovu. Dar dirbdami institute brandinome idėją, kad būtų labai gerai Lietuvoje pastatyti modernų sėklų fabriką. Stažavausi užsienyje sėklininkystės srityje ir mačiau, kaip ji plėtojama Vakarų Europoje. Iš pradžių galvojome, kad tokį fabriką būtų galima pastatyti valstybės lėšomis, bet, aišku, nepriklausomybės pradžioje tikėtis tokių lėšų buvo nerealu. Todėl šią idėją įgyvendinome pradėję privatų verslą. Tad galima sakyti, kad investicijoms ryžomės iš asmeninės nuojautos ir patirties.
Jūs beveik du dešimtmečius dirbote mokslinį darbą Žemdirbystės institute, daugelį metų buvote instituto vadovu. Ar nebuvo baisu viską mesti ir imtis verslo? Iš kur tokia drąsa?
Manau, kad tai fenomenalus atvejis Lietuvoje. Iš tikrųjų mes į verslą pasukome labai vėlai – jau sulaukę 44–45 metų ir iš gana rimtų postų. Tai turbūt lėmė du dalykai. Buvome labai gerai išanalizavę Vakarų patirtį, žinojome situaciją Lietuvoje – kas gali būti žemės ūkyje, kokios gali būti investicijos. Tuo metu mokslas Lietuvoje buvo tam tikroje duobėje, šlubavo finansavimas, jautėme, kad žemės ūkio mokslo ateitis nebus labai šviesi. Todėl priėmėme iššūkį ir rizikavome. Iš instituto išėjome penki darbuotojai ir ėmėmės privataus verslo. Rizika buvo labai didelė, bet ji pasiteisino.
Ar galima sakyti, kad verslą pradėjote tuščioje vietoje?
Tikrai taip – su dešimties tūkstančių litų kapitalu. Bet jau buvome pelnę užsienio partnerių – tiekėjų pasitikėjimą, gaudavome iš jų trumpalaikius kreditus ir po truputį įsukome versliuką. Pradėjome atsargiai, paskui augome augome, mus ėmė finansuoti bankai ir prasidėjo normalus verslas. Bet iš pradžių rizika tikrai buvo labai didelė. Daug ką – savo ateitį ir mokslo karjerą – statėme ant kortos. Bet viskas pasiteisino. Versle, ko gero, nuveikėme daugiau negu būtume moksle nuveikę.
Bet turbūt, jei ne įdirbis moksle, ir verslas nebūtų taip nusisekęs?
Taip, mokslo praeitis mums daug davė. Pirmiausia žinias, tam tikrą vadovavimo patirtį. Antra, pradžioje ūkininkai ypač pasitikėjo mumis. Tikėjo mokslininkais, nemanė, kad esame šarlatanai. Todėl veiklą pradėjome gana sėkmingai.
Mes ir dabar artimai bendraujame su mokslu: su Žemdirbystės ir Gyvulininkystės institutais, Žemės ūkio universitetu. Esame mecenatai.
O verslo žinių jums netrūko?
Daug ką darėme iš nuojautos, tačiau lankydavome įvairius trumpalaikius verslo kursus. Mokėmės finansų valdymo, verslo apskaitos, psichologijos, pardavimo organizavimo. Visko po truputį teko pasimokyti.
Kaip krizė palietė jūsų verslą ir žemės ūkį Lietuvoje?
Žemės ūkio sektorių krizė palietė santykinai mažiausiai. Jeigu lyginsime su pakilimo metais (2008-aisiais), vėliau smukimo būta. Bet mūsų 2009 metų rezultatai buvo geresni negu 2007-ųjų. Iš mūsų penkiolikos metų veiklos geriausi buvo 2008-ieji, trečioje vietoje – 2009-ieji, o šie metai – antri.
Arvydas Jockus
