Ar kalba, kuria mes kalbame, gali apsunkinti mūsų finansinių sprendimų priėmimą? Ar tai, kad šiandien skaitome, rašome ar kalbame pavyzdžiui anglų kalba, reiškia, jog turime mažiau galimybių sutaupyti pensiniam amžiui nei, tarkime, kalbantys kinų kalba?
Šią kontraversišką teoriją neseniai parėmė Jeilio universiteto ekonomisto Keitho Cheno padaryti atradimai. Portalui BBC profesorius teigė, kad jo tyrimas įrodo, kad mūsų naudojamos kalbos gramatika turi įtakos mūsų finansams ir net sveikatai.
Pavyzdžiui, jei kalbame angliškai, didėja tikimybė, kad pensijai sutaupysime mažiau, daugiau rūkysime ir mažiau sportuosime nei, pavyzdžiui, kalbantys kinų, jorubų (naudojama Nigerijoje, Benine, Toge, Siera Leonėje ir Ganoje) ar malajų kalbomis.
Ateities kalbos
Profesorius K. Chenas skirsto visas pasaulio kalbas į dvi grupes priklausomai nuo to, kaip jos vertina laiko sąvoką. Kalbos, kur būsimasis laikas yra tvirtai išreikštas, reikalauja ja kalbančių asmenų naudoti skirtingus laikus kalbant apie ateitį. Priešingai, kalbos su silpnai išreikštu būsimuoju laiko iš jomis kalbančių asmenų to nereikalauja.
Pirmajai grupei galima priskirti tokias kalbas kaip anglų, prancūzų, italų, rusų, tamilų ir kitas. Silpnai išreikštu būsimuoju laiku pasižymi estų, vokiečių, kinų, malajų ar jorubų kalbos.
„Jei norėčiau paaiškinti angliškai kalbančiam kolegai, kodėl negaliu dalyvauti susirinkime, nes turėsiu dalyvauti seminare, tai padaryti galėsiu keliais skirtingais būdais, - aiškina K. Chenas. – Tuo tarpu kinų kalboje galima praleisti būsimąjį laiką nurodančią sakinio dalį ir tuomet lieka mažiau erdvės nesusipratimams.“
Anot jo, net ir Europos kalbos turi aiškių gramatinių skirtumų kalbant apie būsimąjį laiką.
Atriboti ateitį
Kalbantys tomis kalbomis, kurios naudoja tik esamąjį laiką kalbant apie ateities įvykius, turi daugiau galimybių sutaupyti ateičiai daugiau nei tie, kur jų naudojama kalba reikalauja naudoti būsimąjį laiką, sako Jeilio universiteto ekonomistas.
„Taupymo veiksmas iš esmės pagrįstas suvokimu, kad ateityje būsite panašus į tokį, kokiu esate dabar, - BBC aiškino K. Chenas. – Jei jūsų kalba gramatikoje atskiria esamąjį ir būsimąjį laikus, kaskart kalbėdami esate verčiami atsieti ateitį nuo dabarties. Tai galiausiai apsunkina jūsų galimybes taupyti.“
Be to, K. Chenas tvirtina, kad kalbų skirtumai sustiprina žmonių elgesio skirtumus. Savo tiriamajame darbe profesorius rašo, kad asmenys, kalbantys kalbomis be būsimojo laiko, pasiekę pensinį amžių bus sutaupę 39 proc. daugiau nei tie, kurie kalba kalbomis su aiškiai išreikštu būsimuoju laiku.
Tokie asmenys ne tik turi daugiau šansų susitaupyti savo ateičiai bet kartu mažėja tikimybė, kad jie rūkys ar turės viršsvorį. Nenaudojantys būsimojo laiko taip pat labiau linkę būti fiziškai aktyvūs, rašo K. Chenas.
Nerealūs argumentai?
Nenuostabu, kad K. Cheno išvadas sukritikavo tiek ekonomistai, tiek lingvistai. Jie tvirtina, kad egzistuoja eilė kultūrinių, socialinių ar ekonominių priežasčių, dėl ko skirtingai kalbantys žmonės elgiasi skirtingai.
Pats K. Chenas su tuo sutinka tvirtindamas, kad pradėjus šį tyrimą argumentai atrodė nerealūs net jam pačiam. Tačiau jis tvirtina, kad jo tyrimas įvertino visus šiuos veiksnius ir dėmesys buvo sutelktas ties devyniomis daugiakalbėmis valstybėmis: Belgija, Burkina Faso, Etiopija, Estija, Kongo Demokratine Respublika, Nigerija, Malaizija, Singapūru ir Šveicarija.
„Galima rasti šeimų, kurios gyvena viena šalia kitos, turi tokį patį išsilavinimo lygį, tas pačias pajamas ir net yra tos pačios religijos atstovai, - pasakoja K. Chenas. – Nepaisant to, šeima, kalbanti kalba, kuri neatskiria ateities nuo dabarties, sutaupo ženkliai daugiau.“
Vis dėlto Durhamo universiteto Elgesio ekonomikos centro direktorius Mortenas Lau sako, kad veiksniai, turintys įtakos mūsų taupymui, praktiškai neturi nieko bendro su kalba.
„Mano darbuose taupymo elgesį apibrėžia palūkanų normos“, - BBC teigė jis.
M. Lau teigia, kad skirtingose kalbų grupėse neretai pasitaiko reikšmingų skirtumų ir tyrimų rezultatų vidurkių naudojimas analizėje gali sukelti tam tikrų problemų.
„Labai sudėtinga sukontroliuoti keletą skirtingų veiksnių. Pavyzdžiui, mūsų atliktas tyrimas Danijoje parodė, kad rūkantys vyrai nori didesnių palūkanų normų savo santaupoms nei nerūkantys vyrai. Tačiau negalima to paties pasakyti apie rūkančias moteris.“
Viliojanti idėja
Niujorke esančio Kolumbijos universiteto lingvistas Johnas McWhorteris teigia, kad kalbos struktūros įtaka kalbėtojų pasaulėžiūrai yra labai subtili.
„Kalbos daroma įtaka mąstymui yra vos pastebima. Mes kalbame apie kelias reakcijos milisekundes. Dar nebuvo įrodyta, kaip tai keičia žmonių pasaulėžiūrą ar potyrius. Tai – viliojanti idėja, kuri paprasčiausiai neturi jokios prasmės“, - BBC sakė J. McWhorteris.
Jis taip pat teigė, kad kai kurios kalbos buvo klaidingai suskirstytos ir dėl to galėjo pasikeisti galutiniai tyrimo rezultatai. Pavyzdžiui, rusų ir į ją panašios kalbos yra kur kas panašesnės į kinų nei mano K. Chenas, tvirtina lingvistas.
Nepaisant visos kritikos profesorius K. Chenas tikina, kad jo išvados yra tvirtos ir pagrįstos.
„Nuostabu tai, kad suradus tokį stiprų ryšį, atlaikiusį ne vieną atkaklų patikrinimą, tampa sunku sugalvoti kitas priežastis“, - savo idėja gina K. Chenas.
