Ką Seimo Ekonomikos komiteto nariai mano apie ekonomiką? Nors komiteto pavadinimas įpareigoja jo atstovus išmanyti bent pagrindines šio socialinio mokslo sąvokas, savaitraščio eksperimentas rodo, kad tokių žinių turi toli gražu ne kiekvienas.
Įviliojome parlamentarus į žurnalistinį „egzaminą“ ir paprašėme jų komentaro iš ekonomikos pradžiamokslio – paaiškinti bendrojo vidaus produkto (BVP) reikšmę ir sureikšminimą šalies ūkyje.
Remdamiesi įtakingo ekonomisto Raimondo Kuodžio interviu Lietuvos televizijai, pirmiausia klausėme, kokių ekonominio gyvenimo elementų šis rodiklis neapima.
R. Kuodis užsiminė, kad BVP neįtraukia tokių svarbių rodiklių, kaip laisvalaikio vertė ir ekologija.
„Socializmas priverčia ekonomikai tarnauti žmogų, o kapitalizmas priversdavo ekonomikai tarnauti gamtą, taip vyksta didžiulė planetos degradacija“, – dar teigė ekonomistas.
Perdarydamas šią jo mintį savaitraštis „Ekonomika.lt“ sukūrė spekuliatyvią šaradą ir paklausė Seimo narių: „Ar sutiktumėte su teiginiu, kad BVP vaikymasis, taip pat kaip socializmas, priverčia žmogų tarnauti ekonomikai?“
Galiausiai prašėme parlamentarų prisiminti, kiek pernai augo BVP. Statistikos departamentas jau paskelbė, kad 2011 m. ūkio augimas sudarė 5,8 proc., bet nė vienas Seimo Ekonomikos komiteto narys skaičiaus nenurodė tiksliai, kai kurie net nebandė spėlioti.
Skirtingus, spalvingus ir netikėtus Ekonomikos komiteto narių atsakymus paprašėme pakomentuoti profesoriaus Povilo Gylio.
Pasidavė provokacijai
Savaitraščio pastebėjimu, elementariosios ekonomikos srityje konservatorius Kęstutis Masiulis, viešosios vadybos profesorius, gali daug pasakyti, bet nebūtinai tai būna susiję su tema. Jo partijos kolega Kazimieras Kuzminskas – beveik nieko. Trečiasis konservatorius, priklausantis Ekonomikos komitetui, Vaidotas Bacevičius samprotaudamas pateikė netikėtą paradoksą.
Julius Veselka iš frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ nurodė tikslų praėjusių metų BVP dydį (106 mlrd. litų) ir logiškai išmąstė, kad savaitraščio pateiktas teiginys apie BVP vaikymąsi ir žmogaus pavergimą yra absurdiškas. Kiti Seimo nariai taip pat pastebėjo, kad minėtas teiginys prieštarauja tikrovei, tačiau dalis pašnekovų pasidavė provokacijai ir klimpo į beprasmišką diskursą.
Savaitraščio vertinimu, išsamiausiai į pirmąjį „egzamino“ klausimą atsakė socialdemokratė Birutė Vėsaitė. Ji nurodė, kad BVP neaprėpia tokių elementų, kaip aplinka, laisvalaikis, švietimo kokybė ir kita, bet susipainiojo su makroekonomikos ir mikroekonomikos kategorijomis.
Konsultanto P. Gylio manymu, didžiausią ekonominę erudiciją parodė Kęstutis Daukšys iš Darbo partijos ir J. Veselka. „Galima ginčytis dėl atskirų teiginių, bet šie Ekonomikos komiteto nariai yra vieni nuovokiausiųjų (kalbant apie ekonomiką) Seime, kiti prastai susigaudo net tarp bazinių sąvokų“, – sakė ekonomikos profesorius.
P. Gylio komentarai greta parlamentarų atsakymų pateikiami kursyvu.
Vaidotas Bacevičius, TS-LKD, 4,8%*
Nežinau, ko BVP gali neapimti, kad būtų strategiškai svarbu. Rodiklis nėra absoliutus, bet pakankamai objektyvus. Manau, kuo didesnis BVP – tuo mažesnius mokesčius galima taikyti.
Žmogus, išmokęs matuoti BVP, amerikiečių ekonomistas Simonas Kuznetsas, pats atkreipė dėmesį, kad tai yra dalinis rodiklis, neatspindintis visos gerovės. Pasakymas „Kuo didesnis BVP – tuo mažesnius mokesčius galima taikyti“ yra paradoksalus. Atvirkščiai: augant ekonomikai yra daugiau galimybių didinti lėšų, skirtų viešiesiems poreikiams tenkinti, apimtį.
Kęstutis Daukšys, DP, ~6%
BVP tiesiogiai nerodo, kaip žmogus yra patenkintas gyvenimu. Kad žmogus nurimtų, galima pasakyti: esi neturtingas, bet gali būti laimingas. Tuo pagrįstos ir visos religijos. Tačiau kol kas nėra kito rodiklio, kuris galėtų būti pasiūlytas vietoj BVP, kurį būtų galima apskaičiuoti pagal realius faktorius, o ne pagal žmonių jausmus.
K. Daukšys teisus sakydamas, kad BVP yra makroekonominis, o ne Gylio arba Daukšio gerovės rodiklis. Tikrosios pažangos, arba Nacionalinės laimės, rodiklis apžvelgia ir švietimo, sveikatos apsaugos kokybę, ekologinę situaciją. Sakykime, laimės rodiklio tiesiogiai nepamatuosi, bet yra netiesioginiai būdai – apklausos.
Niekas BVP nesivaiko – tokiu būdu jis yra matuojamas. Ar įmanoma privačią įmonę, kuri irgi augina BVP, priversti jo vaikytis, kad rodiklis valstybėje būtų kuo didesnis? Taip nebūna. Gal valstybėms, kurios jau uždūmytos nuo pramonės, BVP nebereikėtų skatinti, bet Lietuvoje vis dar reikia, kad jis augtų.
Įmonės iš tikrųjų tiesiogiai nesirūpina BVP – įmonės siekia pelno. Užtikrinti ekonomikos ir kartu BVP augimą yra racionalus valstybės uždavinys, žinoma, neaukojant aklai gamtos ir žmogaus.
Kazimieras Kuzminskas, TS-LKD, N%
Manau, BVP apima visas sritis, bet sunku įvertinti – kurias.
Nesunku įvertinti, kurias sritis apima. Yra trys BVP matavimo būdai: pagal išlaidas, pajamas ir gamybą. Daugelis ekonomistų sako, kad BVP skaičiavimą reikia papildyti.
Nepasakyčiau, kad BVP priverčia tarnauti. Dėl BVP tarp žmonių yra atitinkama lygybė.
Sunku suprasti mintį. BVP kaip bendras rodiklis nerodo nei lygybės, nei nelygybės. Tiesa, skaičiuojant BVP pajamų metodu, galima įžiūrėti, kad darbo užmokesčio dalis gali būti nepakankama, bet lygiai taip pat ji gali būti pakankama, kaip yra išvystytose Europos šalyse.
Kęstutis Masiulis, TS-LKD, 6,4%
BVP, kaip ir visi makroekonomikos rodikliai, yra svarbus rodiklis, bet tokių yra ir daugiau, tik jie visi turi skirtingą prasmę: tai ir žmonių nedarbas, užimtumas. JAV ekonomika dažniausiai vertinama ne pagal BVP, o pagal nedarbo lygį.
Jis nėra visiškai tikslus priešindamas BVP ir nedarbą. Kai auga BVP, atsiranda galimybė įdarbinti daugiau žmonių – ekonomikos augimas yra esminė nedarbo mažinimo prielaida. Amerikiečiai sumažino nedarbą nuo maždaug 10 proc. iki 8 proc. skatindami gamybą.
Sutikčiau su idėja, kad siekiant BVP augimo skatinamas darboholizmas. Galbūt didėjant BVP kartu gilėja socialinė atskirtis ir nemažėja sergamumas?
Nematau ryšio: darboholizmas yra mikroekonomikos sritis. Žmogus tampa darboholiku ne vaikydamasis BVP, o norėdamas daugiau uždirbti arba dėl savo charakterio. Žinoma, darboholikų arba darbštuolių tauta gali sukurti didesnį BVP.
Rimantas Sinkevičius, LSDP, 4,6%
BVP kaip suminis rodiklis galbūt apibūdina valstybės raidą ir yra orientacinis, nors kiekvieno piliečio piniginės turinio neatspindi. Dar vienas netikslumas: sakykime, aš esu kirpėjas ir jums nukerpu plaukus – jūs man sumokate 20 litų; jūs esate manikiūrininkas ir man nukerpate nagus – jums sumoku 20 litų. Klausimas: kokį BVP mes čia sukūrėme – juk valstybė dėl to turbūt netapo turtingesnė?
Šiuo metu kaip tik didesnė dalis paslaugų augina BVP – kai kuriose šalyse net iki 70 proc. Tad ir manikiūrininkas, ir pedikiūrininkas yra BVP kūrėjai. Jeigu žmonės visiškai nesikerpa plaukų ir neperka kitų paslaugų, tuomet bendra šalies gerovė tikriausiai nėra didesnė.
BVP rodo ekonomikos smukimo arba augimo tendencijas – kopiame ar krintame nuo kalniuko, jis niekieno nepavergia.
Taip, rodiklis nepavergia.
Valdemaras Valkiūnas, LiCS, N%
Manau, BVP apima kaip tik tai, ko neturėtų apimti: vidinį, spekuliatyvų, išpūstą prekių judėjimą. Sutinku, kad rodiklis nėra patikimas. Reikėtų gilintis į skaičiavimo metodiką ir tarptautinius kriterijus – tai jau buhalterija ir apskaita. Kartu reikia atsižvelgti į nedarbą, atlyginimus ir emigraciją, nes vien BVP žmonių laimingų nepadarys.
Šiais laikais jau gebama išvengti to paties dalyko skaičiavimo du kartus. Yra abejonių dėl finansų sektoriaus – esą jis kuria ne gėrybes, o išvestines priemones. Nedarbas, atlyginimai ar emigracija yra kiti makroekonominiai rodikliai. Pavyzdžiui, tam tikra darbo užmokesčio dalis skaičiuojama atsižvelgiant į BVP. Lietuvoje ji yra maža – 41 proc., kitur – daugiau kaip 50 proc.
Žmones pavergia pinigai ir manipuliacijos.
Pokomunistinėse šalyse paplitęs vadinamasis valdymas vogčiomis ir valdymas užtemdant, kai paleidus ideologinę miglą manipuliuojama žmonėmis. Bet tai nesusiję su BVP.
Birutė Vėsaitė, LSDP, N%
BVP neatspindi kiekvieno žmogaus padėties ir yra pasenęs. Pajamų diferenciacija yra didžiausia per pastaruosius dešimtmečius, vadinasi, BVP pasiskirsto netolygiai. Dabar pereinama prie kitų rodiklių – laimės indekso, kuris apima vieno asmens pajamas, aplinką, laisvalaikio ir laiko su šeima trukmę, sveikatos apsaugą ir švietimą. Vadinamoji laimės ekonomika rodo, kad gyvename ne pačioje skurdžiausioje valstybėje, tačiau esame nelaimingesni už afrikiečius.
BVP yra agregatinis makroekonomikos rodiklis, nors iš struktūros galima iš dalies nustatyti jo paskirstymą. Darbuotojai iš tiesų gauna per mažą BVP dalį. Laimės indeksas susijęs su žmonių suvokimu, bet į jį įtraukiama ir objektyvių elementų, vienas jų – tas pats BVP. Laimę taip pat mažina socialinio kapitalo irimas, neteisybė, atšiaurus klimatas.
BVP tikrai pavergia. Iš laimės indekso būtų matyti, kad jauni žmonės, nors gauna didelius atlyginimus, persidirba – pluša iki 10–12 valandų per parą. Vadinasi, jie neturi laiko šeimai ir dirba sveikatos sąskaita. Ar dėl to reikia gyventi ir plušėti?
Privatus plušimas ir BVP dydis nėra sietini. Nemanau, kad su staklėmis dirbantis žmogus galvoja, kaip jam sukurti daugiau BVP. Apie tai turi galvoti premjeras Andrius Kubilius. Žmonės vaikosi materialinės gerovės, o BVP materialinę gerovę ir atspindi. Modernioji visuomenė pervertina materialinę gerovę.
Julius Veselka, TT, >4%
Net nepagalvojau, kad BVP ko nors neaprėpia – maniau, kad kaip tik aprėpia per daug. Štai bankai mažina palūkanas, dirbtinai daugina pinigus: ką su jų pagamintu produktu veiksi – ar pavalgysi, ar nuvažiuosi, ar nusipirksi? Pavyzdžiui, kokią BVP dalį sukuria kariuomenė, jei visą ginkluotę perkame užsienyje?
Idealiu atveju kariuomenė yra nacionalinio saugumo garantas ir mums teikia viešąją gėrybę. Ką padarysi – tenka už viską mokėti. Už kariuomenę, policiją, teismus.
Socializmas kurį laiką, kai reikėjo industrializuoti šalį, iš tiesų buvo pavergęs. Bet kaip tai susiję su BVP? Žmogus visuomet yra įtrauktas į ekonomiką, nes turi gyventi, o išgyventi galima iš darbo, darbas kurią ekonomiką, o ekonomika kuria produktą.
Sutelkti išteklių siekiant kurti didelius projektus yra naudinga. Pavyzdžiui, milžiniškas tiltas tarp Švedijos ir Danijos buvo brangus, bet atnešė naudos. Jei būtų buvę pasiduota rinkos fundamentalizmui ir nebūtų buvę suprasti viešieji interesai, to tilto iki šiol nebūtų.
P. S. Savaitraščiui per savaitę nepavyko telefonu susisiekti su Ekonomikos komiteto pirmininku, priklausančiu Liberalų ir centro frakcijai, Dainiumi Budriu, o „krikščionis“ Aleksandras Sacharukas ir Liberalų sąjūdžio narys Audrius Endzinas, iš pradžių susipažinę su tema ir paprašę perskambinti, galiausiai nekėlė telefono ragelio.
Pastabos
* Šalia pavardžių procentais pateikiamas parlamentarų spėjimas, kiek pernai augo BVP. Raidė N reiškia, kad atsakymo negauta
TS-LKD – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
LiCS – Liberalų ir centro sąjunga
DP – Darbo partija
LSDP – Lietuvos socialdemokratų partija
TT – partija „Tvarka ir teisingumas“
Specialistės komentaras
Guoda Azguridienė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė ekonomistė
Ekonominės logikos BVP neatlaiko ne todėl, kad ko nors neįtraukia, o todėl, kad matuoja daugiau negu gali. Pavyzdžiui, jis apima ir valdiško sektoriaus išlaidas: jeigu sumokėjome atlyginimus biudžetininkams, tarkime, Seimo nariams, skaičiuojama, kad vertė sukurta. Tačiau ar ta vertė tikrai yra, neretam mokesčių mokėtojui kyla klausimas – juk ši paslauga nėra parduodama rinkoje, niekas jos neperka savo noru rinkos kaina. Į BVP skaičiavimus įtraukiama ir daugiau ne realiai vertę rodančių (rinkos) kainų, bet sutartinių – bazinių.
Laimės indeksas taikosi išmatuoti dalykus, kurie apskritai nematuotini. Tai tas pats, kas spręsti, ką labiau skauda – ranką ar koją. Juk suprantame, kad skauda skirtingai, bet skauda ir koją, ir ranką.
Dabar madinga kalbėti apie laimės indeksą, tačiau tai ekonominio pagrindo neturintis žaidimas, nes ekonomika yra tikslus mokslas ir kalba apie materialias gėrybes, o laimė yra dvasinė kategorija. Gal tuomet galima išmatuoti ir meilę, atsakomybę, užuojautą?
Lentelė9 (nuotr. Balsas.lt)
Marijus Širvinskas, Martynas Pasiliauskas
